Gargždiškės darbo ir savanorystės patirtis naudinga prezidentūroje

Deimantę VENCKUTĘ-KUPRELIENĘ Klaipėdos rajono gyventojai pažino kaip Gargždų atviro jaunimo centro vadovę, vėliau ji tapo savanorystės pavyzdžiu – kuravo sukurto paramos centro ukrainiečiams veiklą. O dabar gyvena ir dirba Vilniuje, LR Prezidento kanceliarijoje. Apie pokyčius gyvenime, savanorystės poreikį Deimantė sutiko papasakoti ir „Bangos“ skaitytojams.

Didžiausia dovana – laikas
– Deimante, savanorystė Tave lydi seniai, ką ji duoda žmogui?
– Savanorystė mane lydėjo nuo labai jaunų dienų. Savanoriauti pirmą kartą pradėjau dar 2012 metais. Ir nuo 2012-ųjų savanorystė ir savanoriškos iniciatyvos tapo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Visuomet mačiau tai kaip galimybę įgyti naudingų darbinių įgūdžių, užmegzti ryšius, susipažinti su įdomiais žmonėmis. Dabar jau turbūt būtų net sunku suskaičiuoti visas per gyvenimą nuveiktas savanoriškas veiklas – tai yra mano gyvenimo būdas, pomėgis ir pašaukimas – padėti žmonėms. Suprantu, kad didžiausia dovana, kurią galiu dovanoti, yra laikas.
– Ar savanorystę galima traktuoti kaip vieną iš pilietiško žmogaus būtinųjų savybių?
– Savanorystė pirmiausia yra savanoriškais pagrindais vykdomas darbas. Norisi pabrėžti, jog visuomet skatinau jaunus žmones ne tik savanoriauti, bet pasirūpinti savanoriško darbo sutartimis – nes tai taip pat yra darbo patirtis, ne tik vienokių ar kitokių gerų darbų atlikimas. Manau, kad apie savanorystę jau yra tekę kalbėtis su daugiau nei 2 000 jaunų žmonių ir moksleivių Klaipėdos rajone ir dalintis patirtimi, istorijomis, patarimais.
Savanorystės procesas dažnai atrodo kaip veikla, kurioje žmonės save tarsi „aukoja“, bet iš tiesų visuomet ne tik skiri laiko, pastangų, bet ir gauni daug naudos: patirties, darbo įgūdžių, įkvėpimo, gerų emocijų. Manau, jog kiekvienas bendruomenės narys, norėdamas, kad gyventų bent šiek tiek geriau, turi pradėti nuo savęs – taip ir prasideda savanorystė.
Savanorystė mus moko būti bendruomenės dalimi, moko geriau suprasti, girdėti šalia esančius ir sukuria teigiamą atmosferą bei svarbiausia – užkrečia bendruomeniškumo jausmu ir šalia esančius. Todėl manau, kad savanorystė yra glaudžiai susijusi su pilietiškumu, pilietiškumo ugdymu ir tarpasmeniniu bendruomenės ir asmeniniu tobulėjimu.

Atsakinga už Vidaus politikos projektus
– Jau pasibaigę 2022-ieji buvo kupini permainų Tavo gyvenime: išsikraustei į Vilnių, dabar dirbi LR Prezidento kanceliarijoje. Papasakok, kokios Tavo pareigos, už ką esi atsakinga, ar buvo sunku gauti šią darbo vietą? Ar tenka bendrauti su Prezidentu?
– Permainos yra neatsiejama gyvenimo ir tobulėjimo dalis. LR Prezidento kanceliarijoje dirbu Vidaus politikos grupės projektų vadove. Esu atsakinga už Vidaus politikos projektų įgyvendinimą – bendradarbiavimą su Lietuvos savivaldybėmis, „Regionų forumo“ organizavimą, taip pat atlieku administracinius darbus. Priskirtas įvairių ir skirtingų projektų valdymas. Vienas iš jų ir iš didžiausių – bendradarbiavimas su Ukrainos Ambasada ir Vytauto Didžiojo universitetu steigiant ir koordinuojant Lietuvos ir Ukrainos Pirmųjų Ponių globojamą Ukrainos centrą.
Ši darbo vieta surado mane. Išėjusi iš Gargždų atviro jaunimo centro turėjau tikslą – paieškoti savęs naujose srityse, pailsėti. Bet pirmąją „bedarbystės“ dieną man paskambino ir paklausė, ar svarstyčiau persikelti į Vilnių dirbti. Nusprendžiau priimti šį iššūkį ir išbandyti save naujoje srityje. Nors Prezidento darbotvarkė yra ypatingai užimta, tačiau turiu galimybę būti bendruose posėdžiuose, mano kuruojamų projektų veiklose ir renginiuose, vykstant į regioninius vizitus.

Komandoje – bendrystė
– Sakoma, jog laimingas tas, kuris dirba mėgstamą darbą. Ar šios naujosios pareigos pateisino Tavo lūkesčius, jautiesi savose vėžėse?
– Darbas yra labai dinamiškas, įdomus ir įkvepiantis. Prezidentūroje dirba įvairių sričių profesionalai, kurie net ir labiausiai įtemptose darbotvarkėse randa laiko patarti, darbo aplinka ir atmosfera yra itin draugiška ir palanki tobulėjimui. Kolegos negailėdami savo jėgų ir neskaičiuodami darbo valandų dirba vardan valstybės gerovės. Jaučiuosi savose vėžėse, nes Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje ir Prezidento komandoje jaučiama bendrystė, atsidavimas šaliai ir nuoširdus rūpinimasis žmonėmis. O tai yra vertybės, kuriomis ir aš pati vadovaujuosi gyvenime.

Namai – Gargžduose
– Pokyčių maršas grojo ir Tavo asmeniniame gyvenime – ištekėjai. Tai buvo seniai planuotas žingsnis, ar gyvenimas pateigė netikėtai daug staigmenų?
– Mano vyras yra gimęs, augęs ir visą gyvenimą gyvenęs Klaipėdos rajone, taip pat ir visa mano ir vyro šeima. Vestuvės taip pat buvo planuotos daugiau nei metus, ir asmeninis gyvenimas yra stabilus, saugus ir be netikėtumų. Bet niekuomet nemėgstu dalintis asmeninio gyvenimo detalėmis – laimė mėgsta tylą.
– Tiek daug pokyčių per vienus metus – didelis iššūkis. Kas padėjo šiame etape? Juk neabejotinai reikėjo daug drąsos, artimųjų palaikymo.
– Užsispyrimas, nauji kolegos, jų palaikymas ir sukaupta patirtis tikrai padėjo.
– Neužsisukti voverės rate – vienas iš dažniausių troškimų. Kas Tau padeda atsipalaiduoti? Kokie Tavo pomėgiai? Kaip leidžiate laisvalaikį sostinėje?
– Daug laiko praleidžiu gamtoje, mėgėjiškai tapau, skaitau knygas. Sostinėje man patinka didelis kultūrinių veiklų pasirinkimas, koncertų, spektaklių gausa.
– Ar nepasiilgsti Gargždų? Dažnai grįžti, o gal sugrįši kada nors visam?
– Gargždai yra mano namai – daug metų dirbau čia dėl žmonių, jaunimo, gerovės kūrimo. Kadangi mano šeima, artimieji ir draugai gyvena Klaipėdos rajone, grįžtu galbūt ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet bandome visus aplankyti bent kartą per mėnesį, sutikti visas šventes kartu.
Nuo pat išvykimo jaučiu, kad grįšime, o širdimi vis dar ir jaučiuosi, kad niekur neišvykau. Bet kol kas konkretaus plano, kada ir su kokiais vėjais, neturiu ir to plano dar nekuriame. Jaučiuosi Lietuvos žmogus – ir norisi kurti ir gyventi čia, Lietuvoje. Kol kas jaučiu, kad geriausiai tai galiu daryti, kur esu dabar.

Agnė ADOMAITĖ
Asm. archyvo nuotr.