Gargždiškio susižavėjimą dviračių sportu paskatino trauma

„Be šeimos palaikymo niekas neišeitų. Mane labiausiai palaiko tėtis – vienas iš pirmųjų mano trenerių, kuris man visada duodavo patarimų, kaip važiuoti, ką daryti“, – sakė važinėjimo dviračiais entuziastas, gargždiškis A. Čepauskas.

Kiekvienas žmogus turi vienokį ar kitokį mėgstamą užsiėmimą – nesvarbu, ar tai žvejyba, sodininkystė, tapyba, krepšinis, futbolas; pomėgiai – vienas iš svarbiausių žmogaus gyvenimo aspektų. Gargždiškiui Arūnui ČEPAUSKUI tai – važinėjimas dviračiais. Rimtas susidomėjimas prasidėjo tuo metu 34 metų amžiaus sportininkui baigus reabilitaciją dėl fizinės traumos, įvykusios sportuojant. Per pastaruosius ketverius metaus atgimusi meilė dviračiams atnešė laimėjimų, gerą savijautą bei fizinę stiprybę. Šiuometinis Klaipėdos „Velo GHOST Velomo“ komandos narys pokalbyje atskleidė savo pomėgio ypatumus bei patarimus susidomėjusiems.

Priminė mynimą

– Kaip jūs atradote važiavimą dviračiu?

– Pomėgis atsirado vaikystėje. Tėtis kažkiek užsiėmė dviračių sportu, štanga, žaidė tinklinį, domėjosi lengvąja atletika. 12 metų gimtadienio proga padovanojo savo seną, sportinį rusišką dviratį, kurį pamėgau.

Vėliau tarp pasirinkimų atsirado krepšinis, futbolas, tačiau po vienos iš traumų man plyšo kryžminiai raiščiai. Teko stengtis palaikyti raumenų tonusą, nes sutariau su daktaru, kad po pusmečio darysim operaciją.

Prisiminiau, kad turiu dviratį, ir vėl pradėjau minti, minti, minti… Operacija įvyko sėkmingai, praėjau reabilitaciją ir būdamas 34 metų supratau, kad jau noriu rimto, plentinio dviračio, dalyvauti varžybose!

– Apibūdinkite savo rutiną, kaip pomėgis pasireiškia jūsų gyvenime?

– Dviračių sportas reikalauja daug pastangų. Pasiruošimas vyksta ne vasarą. Jis prasideda lapkričio, gruodžio mėnesį: eini į salę, kilnoji svarmenis, bėgioji ir atsispaudimus, pritūpimus darai, ir žiūri, kad jau artėja sausis, vasaris… Dviratis miegamajame jau padėtas ant staklių, pradedi minti, ir vėliau, atsižvelgęs į oro sąlygas, išvažiuoji į lauką.

– Tai, mano supratimu, reikalauja labai daug ryžto.

– Žinoma… Kai grįžtu po darbo, žiemą, namo, ir žiūriu, ar nelyja, ar nesnigę… Sėdu ant dviračio ir minu bent jau valandą, dvi. Žinoma, gatvėse nesaugu, tai važiuoju žvyrkeliais, pievomis.

– Ir tada vasarai jau pasiruošta?

–Visada trūksta pasiruošimo. Profesionalai kasmet išvyksta į Ispaniją, Italiją, Prancūziją. Ten po keletą savaičių rimtai treniruojasi kalnuose. Kol kas neteko prisijungti, tačiau apie tai svajoju – manau, jog tai būtų puiki pamoka.

Nuostabi trasa Lapiuose

– Ar turite trenerį?

– Šiuo metu neturiu, nes atstovauju Klaipėdos komandai „Velo GHOST Veloma“. Daug pagalbos sulaukiu iš kitų narių – jie turi daugiau patirties. Visada norisi daugiau, tačiau galbūt jie nenori, kad aš sustiprėčiau, juos aplenkčiau! Ne, ne, juokauju…

– Dažnai minant įvairiais keliais visgi turėtų atsirasti favoritų. Gal galite paminėti savo mėgstamiausias trasas?

– Turime Lapiuose nuostabią, išbandymų kupiną trasą. Bauginančią, tačiau greitai pamėgstamą. Bekelės trasų turime daug, o plentais pasirinkimas nedidelis – važiuoji Vėžaičių link arba suki į Endriejavą, Pėžaičių link – mano du maršrutai.

– Koks jūsų šeimos, kolegų, draugų požiūris į šį pomėgį?

– Aišku, be šeimos palaikymo niekas neišeitų. Artimiausios kelionės būna į Klaipėdą ir Šilalę, o visa kita prasideda nuo 150 km į vieną pusę. Naudoji savo kurą, laiką, šeimos pinigus… Be jos palaikymo šito nebūtų. Mane labiausiai palaiko tėtis – vienas iš pirmųjų mano trenerių, kuris man visada duodavo patarimų, kaip važiuoti, ką daryti.

Kiekvienas gi turime savo pomėgį – vienas žvejoja, kitas medžioja, o trečias dviratį mina… Jų nebūtų be artimųjų palaikymo.

Svarbu pasiruošimas ir saugumas

– Susidomėjimas dviračių sportu Lietuvoje auga: ką galėtumėte patarti dėl įrangos, dviračių pirkimo?

– Pirmas dviratis neturi būti brangus. Jis turi būti paprastas. Numynęs tam tikrą atstumą domėjimosi pradžioje suprasi, tiksliai kokio reikės: plentinio, kalnų ar vadinamo „gravelio“ žvyrkeliams. Konsultantai dviračių įrangos parduotuvėse padeda – labai svarbus dydis, paskirtis ir, be abejo, kaina.

– Taip, tačiau be dviračio yra ir apranga, šalmas, akiniai…

– Apranga būtinai turi būti patogi. Bet kuris pardavėjas, konsultantas padės išsirinkti, pasakys, kokią aprangą tau pirkti ir pagal poreikius, ir pagal kišenę. Aišku, pradžiai reikia rinktis pagal optimalų kainos ir kokybės santykį, o vėliau norint profesionaliau važiuoti yra įvairių pasirinkimų neribojamiems biudžetams.

– O kaip dėl saugumo Lietuvoje? Važinėjant plentu dažnai kyla pavojaus klausimas.

– Situacija pagerėjusi. Tačiau kas mėnesį sutinki vairuotoją, kuris mato, kad tu parvažiuoji, ir posūkyje pradeda lenkimą arba važiuoja tiesiai į tave – tenka šokti nuo plento į šalikelę. Lenkimai ir taip nesaugūs – norėtųsi, kad būtų laikomasi apie pusantro metro atstumo nuo dviratininko.

Įdomu tai, kad žmonės, kurie išvažiuoja į vakarų šalis – Ispaniją, Italiją – mato, kaip dviratininkais džiaugiamasi. Jie ten gerbiami. Lietuvoje kol kas požiūris nepasikeitęs, tačiau malonu būtų, jei žmonės šiek tiek keistųsi ir čia. Suprantu susierzinimą, tačiau mums, sportininkams, saugiau važiuoti gatve negu dviračių takeliu: greitis nedidelis, tačiau kadangi į pedalus įkabinti batai, tai dažnai virsti ant šono. Be to, labai daug žmonių vis dar važinėjasi be šalmų. Tai – privalomas dalykas.

Varžybose stiprūs konkurentai

– Kokiose profesionaliose varžybose esate dalyvavęs?

– Lietuvoje, mano manymu, tokių nėra. Profesionalai dalyvauja „Tour de France,“ „Vuelta d‘España,“ „Giro d’Italia…“ Lietuvoje turime Šiaulių „Plento taurę“ ir įvairias pavienes MTB varžybas ir taures. Pasirinkimas įvairus – ar tu nori minti kalnų dviratį, ar plento dviratį.

– Kokie jūsų prasmingiausi laimėjimai, pasiekimai? Kurios varžybos jums sėkmingiausios?

– Šiaulių „Plento taurė“. Ji skirstoma į tris divizionus: A – stipriausi dviratininkai, B – pažengę mėgėjai, C – pradedantiesiems.

Anksčiau važiavau C divizione ketverius metus iš eilės… Vienąkart iš aštuonių etapų keturiuose atvažiavau aukščiausiame trejetuke. Triskart buvau antras, vienąkart – pirmas. Kitais metais šokau į B divizioną dėl stipresnių konkurentų, tačiau pergalės iškart dingo – ten susirenka rimtesni dalyviai.

Mano, bent jau kol kas, didžiausias laimėjimas – tai, kad užėmiau trečiąją vietą savo amžiaus grupėje viename iš „Plento taurės“ etapų.

Treniruotės vaikams Gargžduose

– Visgi tenka prisiminti, jog važiavimas dviračiu – nedažnas pasirinkimas Lietuvoje. Dviratininkai kaip jūs – entuziastiški, taigi galbūt galite paminėti planų, kaip ketinate tai pakeisti?

– Nuo rugsėjo 1 d. Gargždų sporto centre prasideda vaikų dviračių treniruotės – bus renkami vaikai nuo dvylikos metų, tai jeigu kažkas nori išbandyti kitokią sporto šaką…

Profesionalius dviratininkus Lietuvoje šiuo metu turbūt galime ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti – užauginti Lietuvai naują sportininkų kartą būtų puiku. Treniruotes ves, kiek žinau, daugkartinis Lietuvos čempionas Gediminas Bagdonas, o su juo kartu dirbs Klaipėdos rajono „Velo GHOST Veloma“ klubo narė Edita Kundrotienė – rimta komanda.

Be abejo, mynimas dviračiu turi teikti džiaugsmą. Norėčiau, kad vaikai eitų drąsiai, išbandytų, pasižiūrėtų ir prisijungtų.

Kalbėjosi
Džiugas SUTKEVIČIUS

Živilės KAVALIAUSKIENĖS nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių