Gargždų Dvaro sodnas
Prieš keletą metų buvo rekonstruotas Vilniaus Sereikiškių parkas, kuriam sugrąžintas originalus „Bernardinų sodo“ pavadinimas. Pačioje Vilniaus širdyje atsirado poilsio ir ramybės oazė, labai pamėgta vilniečių ir svečių. Takeliai, suoleliai, botanikos ekspozicijos, fontanėliai, rožynas, vaikų žaidimų aikštelės, kavinė ir nuostabi upė Vilnia. Pramoginių renginių neliko. Išimtis tik folkloro šventėms. Labai gražiai dera moterų tautiniai drabužiai prie natūralios gamtinės aplinkos.
Neseniai buvau Gargžduose, vaikščiojau po istorinį Gargždų dvaro parką. Labai gera ir ramu. Tas seniai numintas takas už parko iki ąžuolų atveria nuostabiausią gamtovaizdį į Minijos slėnį. Gyvenau Kvietinių gatvėje. Čia praėjo vaikystė ir jaunystė. Daug kas yra pasikeitę, bet ir dabar žmonės čia atėję gali pajausti istorijos dvasią ir sąlytį su gamta.
Daug ką prisimenu iš vaikystės. Tokio žodžio „parkas“ nė nežinojome. Buvo „Dvaro sodnas“ (Dvara suodnus) ir ne kitaip. Nuokalnę į Miniją vadinom „pasuodnė“, Minijos senvagę – „lūgnos“, paskui – „pamėniejis“ ir „Mėniejė“. Nei tų laiptelių, nei tiltelio per lūgną nebuvo. Prie upės bėgdavome pramintu takeliu pro namus Sodo gatvės gale. Nežinojom ir tokio žodžio „pliažas“. Nusileidus į Minijos slėnį ties ąžuolais buvo ilgas smėlingas paplūdimys – „moterų maudykla“. Kitoje upės pusėje, ties staigiu posūkiu, buvo didelis smiltynas – „vyrų maudykla“.
Mano vaikystės kaimynė Viktorija Makštytė-Vaičienė man pasakojo savo mamos Pranciškos Stalmokienės-Makštienės prisiminimus. Ji lankė baronienės Gabrielės Renės įsteigtą 100-o mergaičių mokyklą. Dažnai lankydavosi dvare ir vaikštinėdavo po sodą. Buvo keli sodo prižiūrėtojai. Pietvakariniame kampe užveistas didelis rožynas. Iš ten mergaitės skindavo puokštes baronienei. Buvo daug įvairiausių augalų, o prie bažnyčios šlaite, ten, kur tas žymusis šaltinis, – vynuogynas. Vaismedžių sodas (dar aš prisimenu senas obelis) buvo ten, kur dabar karių kapinės ir į rytus nuo jų. Edvardas Cirtautas minėjo, kad tas obelis baronienė išnuomodavo žydams. Einant pagrindiniu taku, kairėje pusėje buvo prūdas su varlėmis, o dešinėje kitas, gilus, kuriame nuskendęs arklys. Dabar viskas užaugę medžiais, sunku beatsekti.
Nepriklausomos Lietuvos laikais dvaro sodnas buvo ramaus pasivaikščiojimo vieta. Ypač mėgo čia lankytis žydai. Kitoje Kvietinių gatvės pusėje buvo gluosniais apsodinta Šiaulių aikštė. Ten futbolo, krepšinio aikštelės, skersinis ir kt. Iškilmingi renginiai vyko Rinkos aikštėje, o jaunimo gegužinės, laužai – dažnai piliakalnyje.
Prasidėjus karui, beveik visas Gargždų miestas sudegė. Pirmą, o gal dar ir antrą naktį, bijodami oro antskrydžių, miegojome pasodnės krūmuose. Tie krūmeliai – dar nuo dvaro laikų Lietuvoje paplitęs invazinis parkų augalas – Lanksvūnė šermukšnialapė (Sorbaria sorbifolia).
Kadangi sudegė ir Gargždų bažnyčia, šiek tiek į šiaurės vakarus nuo to didžiojo dvaro šulinio, puslankiu, buvo pasodinti medeliai, įrengtas altorius ir laikomos šv. Mišios. Vėliau pamaldos persikėlė į „ubagyną“, į parapijos salę Kvietinių gatvėje.
Nors buvau maža, gal penkerių metų, bet giliai į atmintį įsirėžė kraupus vaizdas, kai pro mūsų namus, Kvietinių gatve buvo varomos suvargusios ir alkanos žydų moterys su kastuvais tvarkyti sodo takų. Jos kasė ir platino tuos takus, o E. Cirtautas prisimena, kad jos dar sodino kažkokius medelius toje vietoje, kur dabar yra karių kapinės.
Besiartinant frontui, vokiečiai ant kalno, už parko iškasė apkasus ir bunkerius, o pašlaitėje – prieštankinius griovius. Minijos krantuose iškirto visus krūmynus. Rusai gi, kol buvo paimta Klaipėda, apkasus išsikasė sode, palei Kvietinių gatvę. Mes ten bėgdavom slėptis, kai tamsoje prasidėdavo oro antskrydžiai iš Klaipėdos.
Po karo viskas pasikeitė. Dvaro sodnas pavirto ir kapinėmis, ir linksmybių vieta. 1946 m. buvo įrengtos karių kapinės. Karo pirmą dieną žuvo daug rusų pasieniečių. Jie buvo užkasti keliose pasienio vietose. Tad ir buvo sumanyta juos perkelti į Gargždų parką. Aš mačiau, kaip tai vyko. Jie nebuvo palaidoti kaip žmonės, kaip kariai kovotojai. Palaikai buvo suirę ir rusų kareiviai iš sunkvežimių šakėmis vertė į tranšėją, kaip kokią maitą. Sako, kad galvos buvo atskirai suklotos. O pasodnės prieštankinės grioviuose buvo užkasami nužudytų partizanų kūnai.
Parko pietvakariniame kampe pastatyti mediniai kultūros namai. Čia vyko visas Gargždų kultūrinis gyvenimas: minėjimai, šventės, kinas, vaidinimai, repeticijos, šokiai. Vasaros šokių aikštelė įrengta buvusioje dvaro pavėsinės vietoje. 1951-ais metais pasodnės atšlaitėje vyko dainų šventė „Skamba Stalinui mūsų daina“. Šventėme Tarybų Lietuvos dešimtmetį. Kitų švenčių aikštelė buvo į rytus nuo karių kapinių. Linksmybių netrūko.
Dabar Gargždų kultūrinis gyvenimas persikėlęs jau į kitas erdves. Gargždai auga ir gražėja. Kažkada skaičiau spaudoje brangiai kainavusį Gargždų parko rekonstrukcijos projektą. Manau, kad dabar jau reikėtų kitokio žvilgsnio. Taip, kaip „dvaro sodną“ aprašė kun. Mykolas Vaitkus: „…tylus, tylus ir slėpiningas, prie puikių Minijos šlaitų prigludęs, įvairių rūšių galingų medžių bei tankių krūmų gožiamas, gėlynų išmargintas, šauniai vingiuotų kelių, rodos, į nežinomas tolybes vedąs, į grakščias altanas pakeleivį užeiti kviečiąs, gražiose vietose pastatytais įmantriais suolais pavargusį atsisėsti masinąs, sumaniai iškirstais takais nuostabias perspektyvas į Minijos slėnį bei žaliuojančius tolius atveriąs.“
Vitalija BRAZAITIENĖ
