Geras kinas yra gero gyvenimo dalis
Kasmet Lietuvoje vykstantis kino festivalis „Kino pavasaris“ baigėsi. Net 11 miestų šiemet buvo rodomi festivalio organizatorių atrinkti filmai, kuriuos „Minijos“ kino teatre galėjo pamatyti ir Gargždų žiūrovai.
Geras kinas yra gero gyvenimo dalis, – kaip ir geras darbas, gera šeima, geras poilsis, geras maistas ir t. t. Holivudinė produkcija atitinka tai, ką siūlo greito maisto užkandinės, − tokie filmai, kurie buvo rodomi „Kino pavasario“ metu, atitinka trimis „Michelin“ žvaigždėmis pažymėtų restoranų maistą. Nesakau, kad „Holivudas“ visai nekuria gero kino, bet „Kino pavasaryje“ pamatome tai, kas iš tiesų išieškota, novatoriška ir tikra. Tikri gyvenimai, − žmonių, tautų, pasaulio. Tai, kas verčia susimąstyti, išgyventi, pasitikrinti savo išpažįstamas vertybes ir atsinaujinti, − tai, kas iš tiesų įkvepia ir tiesiog neleidžia nepakeisti bent dalelės sielos. Tokio išskirtinio kino kūrėjai nebijo besti pirštu į skaudžiausias nūdienos žaizdas ir netgi pasukioti tą pirštą jose, − bet kitos išeities tarsi ir nėra – mes visi turime suklusti, − kur krypsta pasaulis – kodėl norim jį naikinti – pradedant gamta („Sengirė“) baigiant 10 Dievo įsakymų, kuriais turėtume vadovautis net ir sekuliarioje visuomenėje („Po medžiu“, „Įžeidimas“, „Sūnaus globa“, „Ką žmonės pasakys“…). Kodėl atsisakom vertybių arba patogiai stengiamės jas „prisitaikyti“ sau, kodėl kartais tiesiog esam akli, o praregim tik tada, kai esam tiesiog fiziškai priversti apakti ir atsigręžti į savo vidų („Ava“, „Madmuazelė Paradis“)? Kur ta mūsų deklaruojama tolerancija, kodėl vėl pasaulyje tiek daug religinio fanatizmo apraiškų, tautų, genčių, grupuočių susipriešinimo, nors nuolat konstatuojam kosmopolitizmo įsigalėjimą? Kokia viso to sąveika? Ne veltui kino kūrėjai artėja prie dokumentikos arba netgi tikrą dokumentiką pateikia kaip vaidybinį filmą, tarsi norėdami mums pasakyti: „štai, žiūrėkit, − ar dar netikit, kad taip yra?“ (filmas „Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“). Kosmopolitizmas savaime nėra blogis, jis padeda atsikratyti prietarų, bet dėsninga, kad tikras kosmopolitas neišvengiamai anksčiau ar vėliau susidurs su tapatybės problema, kuri išsprendžiama tik priartėjus prie savo tautinių, gentinių šaknų („Silvana“).
O kas pasakyta „Kino pavasaryje“ apie meilę, − tą „vienintelį, nepaprastą, nepakeičiamą ir svarbiausią jausmą“? „Kino pavasario“ filmai negailestingai nuvainikuoja meilę kaip seilę – meilė yra neatsiejama nuo atsakomybės ir dar daugiau – atsakomybė svarbiau („Hana“), meilė gali būti keista ir jos išrišimas kartais gali būti laiminga meilės pabaiga („Memuarai apie skausmą“), meilė gali ateiti ir po mirties („Ilgesys“), savirealizacija, savivertė ir kūryba gali būti daug svarbiau už meilę („Bobbi Jene“, „Manasis Godars‘as“ ir netgi „Jūsų Vincentas“), − nors meilė visada išlieka didi jėga visomis gyvenimo aplinkybėmis („Kandeliarija“, „Lenktynininkė ir gangsteris“), bet mums, gero kino mėgėjams, tada įdomu, kad ji vyksta neįprastose vietose, šalyse, kurias mums norisi pažinti labiau ir giliau (Kuboje, Libane, Izraelyje)… Pagaliau – nesvarbu, apie ką kalbama, − svarbu kaip… Ir iš to „kaip“ atspalvių atsirinkdamas sau atpažįstamus nejučia įsisavini ir kitokius, − tada pamatai pasaulį kitaip, − nustembi, − kaip iki šiol nemačiau, nepastebėjau?
Nuostabi aktorių vaidyba. Skaičiau apie kai kuriuos aktorių pasirinkimus – pavyzdžiui, pagrindinio filmo „Ilgesys“, kur komiškai kalbama apie labai tragiškus dalykus, ieškota aktoriaus, kurio akyse būtų neblėstančio džiaugsmo ugnelė.
Nustebino, kaip sugebėjo tokius jausmus suvaidinti vaikas filme „Sūnaus globa“. Kaip „Hanoje“ vien žvilgsniu galima parodyti slepiamą neapykantą nemylimam žmogui, su kuriuo esi priverstas būti.
Nekalbu jau apie tai, kaip džiugu ir žavinga buvo prisiliesti prie paties kino ištakų („Lumière!“), kitų laikų akimis pasižiūrėti didžiajame ekrane gero seno lietuviško kino („Gražuolė“) ir išgirsti mūsų valstybės šimtmečio istoriją iš jos liudininkų („100 metų kartu“).
Kaip ir minėjau, iš visų minėtų filmų galima sužinoti daug apie kitas šalis, civilizacijas, religijas, vis dar stiprią jų galią žmonėms, pasisemti pasaulio istorijos žinių ir dar kartą pasikartoti tiesą, kad praeitis−dabartis−ateitis yra nedalomas vienis.
Mane atvedė prie kitokio kino vaikystėje žiūrėti nuostabūs animaciniai filmai, į kurių pasaulį įvesdavo Teta Beta, vaidybiniai − „Lesė“, „Keturi tankistai ir šuo“, kartu su suaugusiaisiais įdėmiai žiūrėtas lietuviškas „Turtuolis vargšas…“ ir latviškas „Ilgas kelias per kopas“, daugybė televizijos spektaklių, kurie tais laikais tikrai buvo geri. „Tais laikais“ sakau be nostalgijos – nostalgiją jaučiu jų kūrėjams, kurie juos kūrė būtent oponuodami gyvenamiems laikams.
„Kino pavasaryje“ beveik nesirinkdama galiu eiti beveik į visus filmus – jie jau atrinkti tokie, kokie man negali nepatikti. Kitus filmus renkuosi iš patikimų žmonių atsiliepimų, kartais iš nuojautos. Man labai padeda ir tai, kad esu baigusi literatūros studijas, bet, kita vertus, pažįstu nemažai „tiksliukų“, mėgstančių ir puikiai mokančių vertinti nekomercinį kiną.
Gaila, kad Gargžduose „Kino pavasario“ programoje nerodė, pavyzdžiui, nuostabaus Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-Duko naujausios juostos, kai kurių kitų kontraversiškai vertintų filmų.
Geriausias pastarųjų kelerių metų mano matytas filmas – iš užpraeitų metų „Kino pavasario“ programos – lietuvių kilmės prancūzų režisieriaus Michelio Hazanavičiaus „Ieškojimai“. Tikras paminklas čečėnų tautai, nesulaukusiai iš niekur pagalbos, bet nusipelniusiai amžinos šlovės. Kitą nuostabų dokumentinį filmą Čečėnijos skausmo tema „Barzakh“ sukūrė lietuvis Mantas Kvedaravičius. Šį filmą taip pat žiūrėjau sulaikiusi kvapą, stebėdamasi, kaip taip gali sukurti neprofesionalus kino kūrėjas.
Kodėl tokius filmus žiūrėti nelengva? Nes jie apnuogina tiesą, nebeleidžia gyventi patogiai, nes primena, kad šiame pasaulyje tu neprisidėjai prie daugybės pačių aštriausių problemų sprendimo, – kad tiesiog patogiai tūnojai ar stovėjai po medžiu. Paradoksalu, kad pasaulį dažnai gelbsti silpniausi – mirusios civilizacijos, naikinamos ar net sunaikintos tautos, pamiršti, atskirti, užguiti ir/ar niekinami žmonės, − nejučia pradedi norėti būti jų pusėje, − ir tada tavo paties gyvenimas pereina į kitą kokybinį lygmenį.
Kviečiu visus žiūrėti nemokamų Izraelio kino filmų „Minijos“ kino teatre!
Daiva BELIOKAITĖ
A. VALAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo
