Guvi mezgėja žavi ne tik mezgimo raštais

Ir siūti, ir verpti, ir megzti vaikystėje iš mamos išmokusios B. Riaukienės Lapiuose vykusioje šventėje „Lino ir vilnos keliu“ vieni teiravosi, ar nenumegztų didesnių vyriškų kojinių, kiti domėjosi verpimu. Dukra Rita, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Gargždų sekcijos pirmininkė, tai, ką išmoko iš mamos, vadina pomėgiu, aistra, darbu. Iš muziejų archyvų jį atkūrė ne tik riešinių, pirštinių raštus, bet ir XIX amžiaus moteriškas pinigines.

Niekas nėra sunku, jei turi noro, užsispyrimo ir iš ko mokytis. Siuvėja, verpėja, mezgėja, šokėja, dainininkė, giedotoja gargždiškė Birutė Riaukienė šypsodamasi pasakoja apie savo gyvenimą, kuris prieš 86 metus prasidėjo Ežaičių kaime gausioje šeimoje. Optimizmu trykštanti moteris nesigraužia dėl neišsipildžiusių troškimų, kasdieninių smulkmenų ir džiaugiasi kiekviena diena.

Mokslas – ne mergaitėms?

„Nuo mažens tiko mokytis. Kai Šnaukštuose baigiau 4 mokyklos skyrius, mokytojas atėjo mamos prašyti, kad leistų toliau. Bet ji neturėjo iš ko leisti. Juk iki Gargždų nuo Ežaičių – 7 kilometrai. Reikės kambarį samdyti, nebus iš ko mokėti. Sūnus būtų leidę, mat buvo nusistatymas, kam mergaitei mokslas, jei vis tiek vaikams vystyklus skalbs“, – prisiminė B. Riaukienė, augusi su trimis seserimis ir trimis broliais. Vis dėlto taip lengvai svajonės ji neatsisakė – buvo pradėjusi eiti į vakarinę mokyklą, bet namuose buvo daug darbų, tad ir ten mama nebeleido. „Nors mama nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, ji visada prašydavo, kad vakarais paskaityčiau laikraštį. Man baisiai tiko skaityti. Ir dabar tinka“, – šypsojosi moteris.

Siūti ir megzti Birutė išmoko iš mamos. Būdama 16–17 metų bažnyčioje nusižiūrėdavo kokią suknelę, parbėgusi namo susikirpdavo, o mamai išvažiavus į turgų sėsdavo prie jos rankinės siuvamosios ir imdavosi darbo. „Abi seserys buvo vyresnės ir ištekėjusios. Viena sesuo užmokėjo už mano mokslą siuvėjai, kita davė duonai. Per 3 mėnesius ir paltus, ir švarkus siuvėja išmokė siūti“, – prisiminė B. Riaukienė. Kiek per 50 metų pasiuvo įvairių drabužių – paltų, kostiumų, sijonų, švarkų, krikšto drabužėlių, suknelių ir net vestuvinių – nesuskaičiuotų. Ir visą laiką ta pačia mašina – pokariu kaime meistras iš kelių vieną „sudėjo“ ir garantavo, kad jos užteks Birutės gyvenimui ir dar vaikams paliks. Meistras nėmaž nesuklydo – iki šiol siuvamoji tarnauja šeimininkei.

Darbšti, kruopšti, gabi, atsakinga moteris vis dėlto nepasitikėjo savimi ir apsigyvenusi su vyru Gargžduose kviečiama dirbti į buvusį Gargždų buitinį kombinatą nesiryžo. Dar anksčiau manė nesugebėsianti susidoroti ir su sekretorės pareigomis Ežaičių kolūkio kontoroje, tad irgi atsisakė, tačiau ir kiaulių fermoje šerti nenorėjo. Priežastis – šokiai. „Buvau baisiai didelė šokėja. Reikės kiaules šerti – į šokius neišeisiu. Jei kurį šeštadienį namie likdavau, mama juokdavosi: „Jau mosint nikor šuokiu nabier, ka nomėi siedi.“ Esu ir Dainų šventėje Gargžduose šokusi. Mokė mokytoja Ežaičiuose. Kai pradėjom mokytis šokti su mokytoja, buvo žolynas, kai pašokom – juoda žemė“, – kvatojosi prisiminusi Birutė.

Nenusėdi be darbo

Ar saulė šviečia, ar migla draikosi, ar diena ilga, ar trumpa, B. Riaukienės rankose mezginį keičia knyga ar laikraštis, o šiuos ir vėl mezginys. „Negaliu sėdėti be darbo. Pasiimu knygą, žiūriu į raštus ir nėra kada depresuoti. Megzdama pailsiu, galva atsipalaiduoja“, – sakė B. Riaukienė. Per gyvenimą pasitikėjimo įgavusi moteris prisipažįsta, kad turbūt nebėra rašto, kurio nesugebėtų išmegzti. Neliko nė vieno ir iš 200 neišbandyto, kuriuos rado dukros Ritos padovanotoje knygoje. Ar visi siūlai mieli mezgėjai? „Pasitaiko žiubrių, kurie šiaušiasi, iš tokių sunku megzti. Klaipėdoje parduotuvėje net akys raibsta nuo vilnonių ir pusvilnonių. Iš lininių nebemezgu, o anksčiau ir sūnui, ir jo draugui buvau numezgusi lininius marškinius“, – pasakojo B. Riaukienė.

Kai dar gyveno Ežaičiuose, šeima augino avių. Šukuoti vilnas veždavo į Vėžaičius. Pradėjusi vaikystėje nuo pašukų, Birutė išmoko plonai ir lygiai verpti. „Mama duodavo visiems po kilogramą siūlų: ką nori, tą nusimegzk. Kai vienas megztinis nusibosdavo, išardžiusi nusimegzdavau kitą arba bliuzelę. Siūlų reikėjo ir kojinėms. Mano darbas buvo megzti visai šeimai, o mama ir vyresnioji sesuo ausdavo, man austi nepatiko, – prisipažino gargždiškė. – Mezgimas eina lengvai, jei surikai – išardei.“ Megztiniams megzti B. Riaukienė turi keturias virbalų poras, o kojinėms – dvi poras. Šlepetėms ir siūlai, ir virbalai kiti. Vyriškas kojines neskubėdama per savaitę baigia. Tumpines pirštines irgi.

Tai, ką moka, mama perdavė dukrai Ritai, tautodailininkei, Klaipėdos rajono amatininkų bendruomenės vadovei. Jos paraginta, Birutė du kartus verpė vilnas ir mokė verpti norinčiuosius Klaipėdos etnokultūros centre. „Vyrai irgi domisi. Vienas pasisodinęs metukų vaiką ant kelių mokėsi. Kaip jis nuo širdies mynė ir siūlą taisyt išmoko! – džiaugėsi ne vieną senąjį amatą išmananti B. Riaukienė. – O vaikas žiūri, nė pirštuko nekiša.“ Praėjusį rudenį Lapiuose vykusioje šventėje „Lino ir vilnos keliu“ vėl sukosi Birutės minamas ratelis, o iš po pirštų driekėsi plonas vilnonis siūlas.

Neatsisako pomėgių

Kai kiti burba, niurzga ir dejuoja, B. Riaukienė sako jokios bėdos nematanti. Jos kasdienybę paįvairina šventės, bendravimas su artimaisiais, kaimynais, kelionės. Vaikystėje pamėgusi arklius ir išmokusi jodinėti, B. Riaukienė nė karto nepraleido „Gargždo“ festivalio, kad galėtų pasigėrėti skriejančiais žirgais. Sako, jog gali visą dieną stebėti jojimo varžybas. Mėgsta ji ir keliones – praėjusią vasarą Lenkijoje aplankė daug bažnyčių, rudenį dalyvavo Gargždų krašto muziejaus organizuotoje kelionėje į Salantus, Alsėdžius, Renavo dvarą, o kiek įspūdžių primena nuotraukos! „Esu tikinti nuo vaikystės. Jei į bažnyčią vaikystėje nenuėjau, man ta diena nešventa. Mama taip surikiuodavo, kad vieną sekmadienį vieni, kitą – kiti į bažnyčią eidavom. Po vieną likdavome namie gyvulių prižiūrėti ir pietų virti“, – sakė moteris, kuri savo namuose su draugėmis, paprašytos mirusiųjų artimųjų, gieda Žemaičių Kalvarijos kalnus. Tradiciškai per adventą su Gėlių gatvės kaimynais aptaria metus: kas jų gatvėje gimė, o ką išlydėjo Amžinybėn, juos pagerbia giesmėmis. Draugiški gyventojai jau ne kartą būrėsi švęsti Vasario 16-ąją, Liepos 6-ąją, Kalėdas.

Kai ateis pavasaris, B. Riaukienė prie namų sės daržoves, sodins gėles. Beje, ji 50 metų išsaugojo kaliją, kurią mažam vazonėly gavo dovanų, kai pagimdė sūnų Rolandą. Išsikerojusi gėlė žiedais tebedžiugina ir šiandien. Rūpestingi vaikai, marti ir anūkai nuolat lanko Birutę, žavisi jos optimizmu ir vis dar randa ko pasimokyti.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Andriaus JOKUBAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių