Gyvenimas pagal mopsus

Pasivaikščioti Gargždų parke su Lina Leistrumaite, gyvenančia Klemiškės II kaime, sutarėme vieną saulėtą pavakarę. Į susitikimą Lina atėjo vedina Džesika ir Manu – savo numylėtiniais mopsais. Draugiški, meilūs šuniukai, jei galėtų, turbūt kiekvienam praeiviui pasigirtų, kad yra sukorę ne vieną tūkstantį kilometrų, tiesa, ne pėstute, o bokse automobilyje. Taip jie keliauja į parodas, kuriose pelno čempionų vardus, o kasdien smagiai tipena po kelis kilometrus šalia šeimininkės, kuri prisitaikė prie mopsų gyvenimo ritmo ir mėgaujasi jų draugija.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Mūsų norai ir svajonės, jei jų neišsižadame, išsipildo. „Vaikystėje neturėjau nei šuniuko, nei kačiuko, nors labai norėjau. Gyvenome Klaipėdoje vieno kambario bute, tad laikyti augintinį nebuvo sąlygų“, – paklausta apie meilę gyvūnams pradėjo pasakojimą Lina. Prieš vienuolika metų į jos gimtadienį krikšto tėtis atsivedė mopsę Čilę. Tai, ką pajuto Lina, vadinama meile iš pirmo žvilgsnio. Tad savarankiškai gyvenančiai merginai klausimų, kokio norėtų šuns, nebekilo. „Mopsė Čilė buvo rusva kaip dabar mano Džesika. Pakerėjo ir išvaizda, ir temperamentas: tai bendraujantys su žmonėmis, draugiški, meilūs ir beveik nelojantys šunys“, – geriausias mopsų savybes vardijo jų mylėtoja. 2009 m., pasak Linos, Lietuvoje mopsų veislynų nebuvo daug. Veislyne Šiauliuose rado vieną vadą, o pamačiusi vos begalėjo atsiplėšti nuo mažų mopsiukų. Vis dėlto išsirinko vieną ir į namus grįžo su Bartu, kurio kilmės dokumentuose įrašytas vardas Lewis Magnetis (Mažieji Šešėliai). „Tada negalvojau apie parodas, tačiau žinojau, kad noriu šuns su dokumentais, grynaveislio. Išlydėdama veisėja padovanojo parodinį pavadėlį sakydama, kad gal susigundysiu“, – pasakojo Lina. Tuo metu informacijos internete nebuvo daug, todėl labai daug padėjo Barto veisėja Jolita, kuri atsakydavo į klausimus apie augintinio priežiūrą ir auklėjimą. Kadangi Bartas buvęs ypatingas, jo šeimininkė savarankiškai ėmė ruoštis parodoms, domėjosi literatūra, mokėsi dresuoti, savaitgaliais Klaipėdoje lankė užsiėmimus.

Dalyvauja parodose

Šunų parodos organizuojamos visoje Europoje. „Su Bartu buvome Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Rusijoje (Kaliningrade), o toliausiai – Kroatijoje. Ten paroda išskirtinė, nes vyksta naktį. Dieną šunims būtų labai karšta“, – prisiminimais dalijosi Lina, automobiliu tada sukorusi 2,5 tūkst. kilometrų. Moteris pripažįsta, kad kelionės į parodas kainuoja ir patys augintiniai nėra pigūs, bet juk brangūs ir kitų pomėgiai – ir medžioklė, ir žvejyba. Valandų valandos su Bartu ruošiantis parodoms nenuėjo perniek – jiems ėmė sektis. Barto titulų sąrašas be galo ilgas. Jis tapo pirmuoju mopsu Lietuvoje, pelniusiu Tarptautinio grožio čempiono titulą. Tokį titulą šiandien turi vos keli mopsai Lietuvoje. Prieš trejus metus išsipildė dar viena Linos svajonė. Su savo numylėtiniu mopsu ji dalyvavo pasaulinėje šunų parodoje Vokietijoje, Leipcigo mieste. „Tarp daugiau nei 30 tūkst. šunų vien mopsų buvo beveik 300. Bartas veteranų klasėje laimėjo antrąją vietą ir pelnė Pasaulio veteranų vicečempiono titulą“, – iki šiol savo augintinio šlovės akimirkas prisimena Lina.

Be dalyvavimo parodose, talentingas augintinis turėjo ir kitos veiklos – filmavosi švedų kino filme „2060“, dalyvavo keliolikoje fotosesijų. „Galima sakyti, kad būtent Bartas ir atvedė mane į mopsų pasaulį, kur tapau ir mopsų augintoja, ir mopsų veisėja, ir Lietuvos mopsų grupės steigėja, ir veislės klubo prezidiumo narė“, – vardijo Lina.

Tačiau Barto jau nebėra. Būna, kad mopsai sulaukia 17-os, tačiau vidurkis, pasak žinovų, 12–15 metų.

Beveik dvejų metų Džesika ir Manu jau irgi mėgaujasi šlove. Džesika – Baltijos šalių jaunimo čempionė, laimėjusi Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių čempionatus, Manu – Lietuvos ir Estijos jaunimo čempionas. Žinoma, kiekvienam šeimininkui jo augintinis gražiausias, tačiau parodoje teisėjai vertina, ar šuo atitinka veislės standartą.

Teko pakeisti mamą

Linai mintis veisti mopsus atėjo ne iš karto, o tada, kai atrodė, jog žinių pakanka. 2013 metais ji įkūrė mopsų veislyną „Mažasis avatara“. Avatara (sanskrito kalba) reiškia į žemę nužengęs ir į mirtingą būtybę (žmogų arba gyvūną) įsikūnijęs dievas, kuris taip siekia „išgelbėti pasaulį“, atkurti „įstatymą“ ar apginti savo garbintojus. Toks apibūdinimas mopsų mylėtojai atrodo pats tiksliausias, o veislyno logotipą puošia, žinoma, Barto atvaizdas.

Tais pačiais metais Lina iš Maskvos parsivežė juodą kalytę Džetą. Juodi mopsai Lietuvoje ir šiandien vis dar retenybė. Gerus duomenis turėjusi kalytė puikiai pasirodydavo parodose, pelnė Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltijos, Čekijos, Slovėnijos ir Tarptautinį grožio titulą. Mopsai mėgsta maudytis, tačiau brenda tik iki bambos. Vis dėlto juos reikia saugoti, kad nenuskęstų, nes šie šunys nėra geri plaukikai. Mopsai gali greitai nutukti, todėl jiems reikia judėjimo, bet būtina saugoti nuo saulės spindulių, kad neperkaistų, nes dėl trumpos nosies ir sunkaus kvėpavimo greičiau gali patirti saulės smūgį. Be to, jie turi per mažai baimių – eina prie didesnių šunų, mėgsta aukštai užsilipti. Beveik kiekvienas mopsas knarkia. Dažnai taip garsiai, kaip žmogus. Gana gausiai sezoniškai šeriasi. „Mopsas – idealus namų šuo, ramus ir ištikimas. Puikus kompanionas. Charakteris ir draugiškumas atperka visus jų trūkumus“, – sako Lina, 11 metų savo laisvalaikį planuojanti pagal mopsų ritmą ir priklausanti Lietuvos mopsų bendruomenei. Tokį titulą iki tol Lietuvoje tarp mopsų turėjo tik Bartas. Būtent juodus mopsus norėjusi veisti Lina žinojo, kad jų veisimas sudėtingas. Dėl savo anatomijos ir galvos sandaros (mopsai yra brahicefalai) kalės sunkiai atsiveda šuniukus, sunkiai ištveria narkozę. Antroji vada veislyne turėjo gimti 2018 m. rugpjūtį, bet po Cezario pjūvio penkių mopsiukų mama nebeatsigavo, ir jais teko rūpintis Linai. „Buvo labai sunku. Bemiegės naktys. Kol visus pamaitindavau, vėl reikėdavo maitinti pirmąjį. Manu gimęs svėrė tik 80 gramų, o turėjo sverti apie 200 g, tačiau šuniukai buvo gyvybingi, ir man pavyko juos užauginti“, – rūpesčiais ir džiaugsmais, kurie geriausiai suprantami mopsus auginantiems žmonėms, dalijosi Lina, sau pasilikusi vienintelį juodą Manu ir rusvą Džesiką, kurie nuo pat mažų dienų buvo neišskiriami. Dabar jiedu sveria po 9 kilogramus, yra sveiki ir linksmi. Kiti trys šuniukai, sulaukę dviejų mėnesių, iškeliavo į mylinčių šeimininkų namus. „Skirtis buvo liūdna, prie mažiukų labai prisirišau, bet juk žinojau, kad visų nepasiliksiu, tad stengiausi rasti jiems mylinčius šeimininkus“, – sakė Lina ir prisipažino, kad grįžusi iš darbo Klaipėdoje pirmiausia pasirūpina išsiilgusiais Džesika ir Manu, o tik paskui savimi.

Norintiesiems įsigyti mopsiuką Lina pataria labai atsakingai rinktis veislyną ir jokiu būdu nepirkti šuns be kilmės dokumentų. „Tik įsigiję grynaveislį mopsą iš patikimo veislyno galėsite džiaugtis veislės standartą atitinkančiu augintiniu. Mopsiuko pirkimas neturi būti spontaniškas žingsnis, todėl jam reikia ruoštis, sukaupti kuo daugiau žinių apie būsimą šeimos narį, nes jis su jumis gyvens gal net visus 15 metų“, – patarimų negaili Lina, siūlydama informacijos ieškoti ir internete arba kreiptis į Lietuvos prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klubą, kuris konsultuoja šuniukų įsigijimo klausimais, susirasti bendraminčių internete, pavyzdžiui, feisbuke (grupė „Lietuvos MOPSAI“).


  • Mopsai buvo auginami budistų vienuolynuose ir Tibete. Vėliau, patekę į Kinijos imperatoriaus rūmus, mopsai buvo garbinami, slepiami nuo žmonių akių. Garbino už karališką ženklą – diademą, t. y. už raukšlėtą kaktą.
  • Iš Kinijos mopsai pasiekė kitus žemynus. Prancūzijoje jie atsirado 1553 m., o į Didžiąją Britaniją atkeliavo 1688 metais.
  • Pirmasis mopsų mylėtojų klubas buvo įsteigtas 1884 m. Anglijoje. Tais laikais juos laikė neatskiriamais damų palydovais – manyta, kad raukšlėtas mopso snukelis ir išsprogusios akutės pabrėžia neprilygstamą ponių grožį.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Nuotr. iš asmeninio pašnekovės archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių