Hipnotizuojanti judesio linija
J. Stauskaitė personalinės parodos „Esu“ atidaryme Klaipėdoje.
Jūratės Stauskaitės kūrybos paroda „Esu“ Klaipėdoje
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo vasario 24 d. veikia Jūratės Stauskaitės (g. 1947 m.) grafikos ir piešinių paroda „Esu“. Uostamiestyje eksponuojama vienos ryškiausių Lietuvos menininkių, pedagogės ir publicistės septyniasdešimtoji paroda skirta jos 70-am jubiliejui. Vernisažo metu J. Stauskaitė surengė parodomąją judesio piešinio pamoką, kurioje šoko Klaipėdos šiuolaikinio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ šokėjos Laura Geraščenko ir Inga Kuznecova (choreografė – Agnija Šeiko), violončele grojo maestro Mindaugas Bačkus, piešė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokiniai.
Renginyje buvo pristatyta ir neseniai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos išleistas leidinys „Jūratė Stauskaitė. ESU“, apimantis 1965–2016 m. autorės kūrybinę, kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Pirmąjį tokį išsamų šios menininkės kūrybos pristatymą Klaipėdoje galima pamatyti iki kovo 19 d. Po to ši paroda keliaus į autorės gimtąjį miestą Kauną.
J. Stauskaitė šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Menininkė iki šiol aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Reikšmingas jos indėlis į kultūrą ir švietimą – 1991 m. Vilniuje įkurta pirmoji privati dailės mokykla (dabar – Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla) bei 2003 m. – Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija. Nuo 1974 m. ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Tiek jos kūryba, tiek ir visuomeninė veikla yra įvertinta reikšmingais valstybiniais apdovanojimais, diplomais, prizais. J. Stauskaitės kūriniai saugomi įvairiuose Lietuvos ir pasaulio (Vokietijos, Čekijos, JAV) muziejuose. Surengti savo personalinę parodą mieste prie jūros, kaip teigė atidarymo metu autorė, yra sena jos svajonė, nes jūra visą gyvenimą jai buvo įkvėpimo šaltinis.
J. Stauskaitė, pasitelkusi jai puikiai pažįstamus ir pavaldžius vizualios raiškos dėmenis – liniją ir dėmę – kalba apie daugialypį, išsišakojusį žmogaus-moters kelią. Sulaukusi brandaus amžiaus, šiandien ji permąsto savo gyvenimo ir kūrybos etapus, drąsiai deklaruodama jau pačios patikrintas tiesas. Kita vertus, J. Stauskaitės mintys, kaip ir piešiniai, lieka atviri. Pakibę kažkur ore, tarp buvusio, esamo ir būsimo gyvenimo. Tarp nuspėjamo ir sunkiai įsivaizduojamo. Tarp to, ką galime užčiuopti, ir to, kas vis dar nepavaldus pažinimui. Taip savo kūriniuose ji keliauja nuo lengvai ore plevenančios, saldžiausiais kvapais iškvėpintos jaunystės link brandos, vis labiau susitelkdama į save, kol jos žingsniai, popieriaus lape nužymintys laipsniškus minčių ir jausmų pokyčius, išsigrynina ir sutvirtėja. Nuo lengvo skrydžio, vėliau – išgyvenant jo ilgesį, iki dabartinės savęs.
Menininkės kuriamo personažo rankos lyg ir savaime perauga į sparnus, galva ištįsta į snapą. Žmogaus figūra palaipsniui transformuojasi į paukščio siluetą, tačiau galutinio virsmo rezultato nepasiekia, sustingsta kažkur tarpinėje būsenoje. J. Stauskaitės kūriniuose ši būtybė-vizija taip ir pasilieka, išryškinusi būdingiausius žmogaus-moters ir skrajūno-paukščio išorinius bruožus. Iki galo nepersikūnijant ir neužgožiant kitos pusės būdingiausių bruožų. Taip J. Stauskaitės darbuose randasi moteris-paukštis, savo kūnu primenantis tiek viena, tiek ir kita, o siela apjungiantis abiejų troškimus bei siekius.
Daug metų brandintas savitas grafikos braižas, ilgainiui tapęs J. Stauskaitės kūrybos skiriamuoju bruožu (ciklai „Baltas paukštis meta juodą plunksną“, „Šokis“, „Kelionė“ ir kt.), tarsi atsitiktinai į ekspoziciją papuolę vieni pirmųjų, 1971 m. sukurti ofortai (pagal H. K. Anderseno ,,Undinėlę“) ir jau apie dešimt metų piešiami dramatiški, ekspresyvūs didžiulių formatų piešiniai sudaro gan išsamią autorės kūrybos panoramą. Stebėtina tai, kad savo kūrybos pradžioje ilgai tobulinusi naudojamas technikas, pastaraisiais metais ji pasuko prie paprasto ir tarsi neįpareigojančio piešinio. Autorės minčių ir jausmų raiškos pagrindine priemone tapo linija. Kaip teigia ji pati, piešinys jai yra žymiai daugiau nei įgūdžių lavinimas. Tai – „laisvės išraiškos forma, priemonė intymiems jausmams išreikšti ir dvasios būsenoms nusakyti“. Autorė piešimą pasirenka kaip būdą pažinti reiškinio esmę. Ne tik priemonę susitelkti į save ir perprasti savo pačios pasaulį, bet ir surasti jo santykį su išorėje vykstančiais reiškiniais. Tarsi nesąmoningai leisdama teptukui vesti jos ranką popieriaus paviršiumi, ji pasiduoda judesio ir jo pasekmės – linijos diktatui. Anuomet, dar nepažintas, todėl ilgesingas skrydis čia palaipsniui tampa panašus į ilgesio troškulį. Kai ilgimasi jau ne skrydžio, o anuometinio jausmo. Kai dar buvo tikima, jog toks skrydis įmanomas. Branda J. Stauskaitės kūryboje atsiveria jau kitaip interpretuojamomis vizualinėmis sąvokomis. Tačiau ir čia nėra nusivylimo ar baimės. Tik laukimas. Šokis, kaip ir linija, tęsiasi. Galbūt su kai kuriais trukdžiais, realybės intarpais, bet jis nesibaigia. Driekiasi tolyn, pirmyn, kažkur į ateitį. Kol nejučia ima blukti.
Danguolė RUŠKIENĖ
Autorės nuotr.
