Ievos Simonaitytės gyvenimo kelias, matomas kitų akimis

Prof. D. Kaunas (antras iš kairės) po knygos „Aš esu Etmės Evė“ pristatymo Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje.

 

Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio dienomis profesorius dr. Domas Kaunas kartu su mokslininkėmis, Mažosios Lietuvos paveldo tyrėjomis dr. Roma Bončkute ir doktorante Irma Antanaityte mūsų rajono skaitytojams pristatė ką tik išleistą simonaitistikos šaltinių publikacijų knygą „Aš esu Etmės Evė“.

Įvertinimas ir dėmesys

Iš tiesų šios garbingos sukakties įvykiai nėra atsitiktinai sutapę. Pirmasis ir žinomiausias Klaipėdos krašto metraštininkės Ievos Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ 1936 metais pelnė pirmąją Lietuvos valstybės literatūrinę premiją, o ji autorei buvo įteikta švenčiant tų metų Vasario 16-osios iškilmes. Kaip sakė profesorius, naujosios jo knygos viršelį puošia tų dienų Ievos Simonaitytės nuotrauka.

Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka šia proga parengė stendus, išsamiai pristatančius rašytojos gyvenimo kelią, jos kūrybą ir knygas apie ją. Nors pačios rašytojos gyvenimas buvo sunkus ir skausmingas, tačiau jos kūrybos tyrėjų ir jos asmenybės puoselėtojų publikacijų skaičiaus daugelis bendraamžių rašytojų gali pavydėti. Vien ko verti leidiniai V. Kubiliaus „Ievos Simonaitytės kūryba“, O. Pajėdaitės „Ji buvo Simonaitytė“, E. Barauskienės „Vyžeikių karalienė“, B. Aleknavičiaus „Vakarė žvaigždė“, D. Kauno „Klaipėdiškė“, V. Rimavičiaus „I. Simonaitytės „penktojo sūnaus“ prisiminimai“. Ir tai dar ne viskas gausioje rašytojos ikonografijoje.

Grįžta į mokyklinę programą

Ieva Simonaitytė įprasmina ne tik lietuvių literatūrą, bet ir Mažosios Lietuvos istoriją bei tragišką labai svarbios lietuvių tautos dalies likimą. Savo kūryba ji išsaugojo šio krašto būties ir kultūros gyvybingumą. Belieka apgailestauti, kad atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu jos, kaip unikalios kūrėjos, neliko mokyklų programose. Susizgribus toks nesusipratimas ištaisytas. 2017 metus Seimas skelbė Ievos Simonaitytės metais. Rašytoja deramai pagerbta įvairiuose renginiuose ir publikacijose.

Klaipėdos universiteto profesorė dr. R. Bončkutė susitikime Gargžduose į susirinkusius kreipėsi kiek netikėtu klausimu: ką turėtume daryti, kad lietuviai nebėgtų iš Lietuvos? Ir tuoj pat paaiškino: o JI buvo tokia, kuri niekada nebūtų palikusi Lietuvos! Rašytojos nueitas gyvenimo kelias, šioje knygoje užfiksuotas pasakojimuose liudininkų, kurie ją matė atvirą ir piktą, valdingą ir orią, mums nurodo ir tai, ko gyvenime nereikia daryti…

Pasak profesorės, smagu jausti rašytojos aukštą emocinį intelektą ir subtilią jos vaizduotę, ryšį su savo kraštu, su artimaisiais ir labiau nutolusiais. Ir stebėtis, kaip ji iš žemiausio luomo, nuo vaikystės luoša, nė dienos nelankiusi mokyklos tapo rašytoja, stojiškai išgyveno visus šio krašto istorijos perversmus ir visa tai pavaizdavo savo apysakose ir romanuose. Knyga „Aš esu Etmės Evė“ skatina domėjimąsi literatūra apskritai, o pedagogams lituanistams ir istorikams – puikus autentiškos informacijos šaltinis.

Kita viešnia – doktorantė Irma Antanaitytė – sakė šią knygą skaičiusi kaip specialistė ir kaip eilinis skaitytojas. Iš tų perspektyvų atsiveria sferinis rašytojos Ievos Simonaitytės portretas, jos asmenybės ir talento daugiabriauniškumas. To meto realijos, pasakotojų istorijos ir jų pastebėtos detalės taip pat išryškina mūsų literatūros klasikės pilietines pozicijas.

Aukštujai – pačiame Vanagų centre

Pristatydamas savo knygas, D. Kaunas paprastai linkęs papasakoti, kaip jis, žemaitis nuo Plungės, radosi tarp lietuvininkų ir kaip jam pasisekė artimai bendrauti su gana nepatikliais, prigąsdintais šio krašto žmonėmis bei įgyti jų pasitikėjimą.

– Mano likimas tiesiog vedė prie jų, – atvirai pasakojo profesorius. – Užrašydavau šišioniškių pasakojimus, kaupiau jų namų palėpėse aptiktas senas knygas, giesmynus, laikraščius, kalendorius – visa, kas priklauso Mažosios Lietuvos kultūros paveldui. Tai buvo mano mokslinės veiklos pamatai. Po Simonaitytės mirties pasileidau per Lietuvą klausinėti žmones, kurie ją pažinojo, buvo artimi, ir užrašinėjau jų sakytinius liudijimus. Jaučiu turįs pareigą plačiau papasakoti, kaip viena iškiliausių XX a. lietuvių literatūros kūrėjų bendravo ne tik su kitais rašytojais, meno, valdžios žmonėmis, bet ir su savo bičiuliais, kaimynais, giminėmis, jos namų šeimininkėmis, kokia buvo jos pozicija vienų ar kitų asmenų ir įvykių atžvilgiu. Tie liudijimai papildo jos biografiją ir kūrybos esmę. Iš viso knygoje skelbiami 57 žmonių pasakojimai. Septyni liudytojai tebėra gyvi. Knygos leidyba buvo įtraukta į rašytojos 120-ųjų gimimo metinių programą.

Autorius kalbėjo ir apie tai, kas knygoje neparašyta, bet kuo ypač domisi skaitytojai ir dažnai jo klausinėja. Daugumos atminty išlikęs rašytojos pirmasis romanas „Aukštujų Šimonių likimas“, todėl teiraujasi, ar tai autorės išgalvotas vietovės pavadinimas, ar toks kaimas buvęs iš tikrųjų. Profesorius patvirtina faktą, jog toks kaimas buvo ties kryžkele, toje žemėje pastatyta Vanagų bažnyčia. Viename laiške evangelikų liuteronų kunigui (jis cituojamas knygoje) Ieva Simonaitytė taip rašo: „ <…> O bažnyčia vis dėlto mano! Jos niekas nenuvers. Bleiveso pasodintus medžius – niekas neišraus. Bleivesas ir bažnytėlė jau įamžinti <…>“

Iš tiesų rašytoja sovietmečiu pasistengė, kad jos geradario kunigo Bleiveso palaikai būtų perkelti iš naikinamų Vyžių kapinių Šilutės rajone į lietuvininkų panteoną Vanaguose. Jos pastangomis ir įtaka pati bažnyčia nebuvo tiek išniekinta, kaip Doviluose ar Kretingalėje, nenusiaubta, kiek patvarkyta, o svarbiausia – surastas meistras jos lėšomis remontavo vargonus, vėl čia suskambėjo varpas.

Atšventėme, bet ne viską padarėme

Nors ir pakiliai minėtas rašytojos 120-metis, profesoriui kelia nerimą dabartinė jos memorialinio paveldo padėtis. Pirmiausia namas-muziejus Priekulėje.

– Apgailestauti turime dėl to, kad jo statusas sumenkintas iki kraštotyros muziejaus filialo, – sako D. Kaunas. – Kraštotyros muziejai gyvena iš savivaldybių kišenės, tad nenuostabu, kad šitaip nugyventai dabar atrodo: nutriušusios patalpos, stenduose – seni sovietmečio leidiniai. Rašytojos namas primena memorialinio palikimo saugyklą: antrąkart ji nelankoma.

– Simonaitytė buvo rašytoja, su kraštotyra nieko bendro neturinti, – toliau tvirtina prof. D. Kaunas, vienas labiausiai pasižymėjusių Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrėjų. – Ji buvo tekstų kūrėja, todėl šiame muziejuje turėtų vykti mokslinis tiriamasis jos kūrybos ir viso krašto kultūrinio palikimo darbas, seminarai, tarptautinio lygmens renginiai. Turėtų būti įtraukti Klaipėdos universiteto mokslininkai, gimnazijos.

Mūsų modernus amžius reikalauja ir modernių muziejų. Užaugo nauja lankytojų karta. Šiuolaikiniam jaunimui priimtinos modernios vaizdo ir garso technologijos, padedančios jiems geriau suvokti praeities kultūros įvykius ir visą literatūrinį palikimą.

Kitas, pasak profesoriaus, svarstytinas dalykas – tai rašytojos amžinojo poilsio vieta. Antakalnio kapinėse jos kapas nėra prižiūrėtas – plytos išvirtusios, krūmeliai nušiurę, nes artimųjų Vilniuje nėra. Visiems žinoma, kad savo testamente Ieva Simonaitytė manė amžinai atgulsianti Priekulėje, po šalia jos namelio augančiais klevais. Tikėjosi savo paskutinės valios išpildymo lemties valandą. Nebuvo atsižvelgta. Šioje knygoje rašytojos pusseserė M. Mickienė prisimena, kad giminių buvo prašiusi palaidoti ją baltais rūbais. Giminės iš Priekulės juos vežėsi į laidotuves, bet nespėjo. O išvis ar kas tuomet būtų paisęs rašytojos valios?

Prof. D. Kaunas mano, kad artėjant rašytojos gimimo 125-mečiui šita sukaktis turėtų būti įtraukta į UNESCO nuolat tvirtinamą ir skelbiamą minėtinų reikšmingų sukakčių sąrašą-kalendorių. Lietuvos ir savivaldybės atitinkamoms institucijoms reikėtų dėl to pasistengti ir įvykdyti rašytojos valią, nes visas su Ievos Simonaitytės kūryba susijęs paveldas yra reikšmingas mūsų literatūros ir tautos kultūros objektas, o Priekulei rastųsi galimybė tapti aktyvios mokslinės veiklos ir kultūrinio turizmo centru.

Šių metų vasarą sukanka 40 metų nuo rašytojos mirties.


Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite

kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir jurginai. Beje, kapo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas.

O kapo užrašas: Jau lazdą padėjau, kelionė baigta.

E. Simonaitytė

1961 m.


Aldona VAREIKIENĖ

Jono Lankučio viešosios bibliotekos nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių