Iš lietuviško komforto – Pietų Amerikos keliu
Gargždiškė Rūta Jonuševičiūtė kartu su drauge Aiste beveik pusmetį gyveno Pietų Amerikos ritmu. Metusi iššūkį sau, 25-erių mergina įgyvendino kelerius metus širdyje kirbėjusią svajonę aplankyti šį pietų kraštą. Egzotika ir skurdas, džiunglės ir kalnų viršūnės, svetimų veidų nemačiusios gentys ir Lietuvą širdyje laikantys mūsų išeiviai – tai tik dalis paradoksų, kuriuos europietės patyrė atokiame krašte. Tačiau būtent lietuvybė Rūtai kelionėje labiausiai įsiminė – skleisdamos naujieną apie „tokią Lietuvą“ merginos jautėsi it šalies ambasadorės, o stebėdamos, kaip išeivių jaunimas vakarėliuose linksminasi pagal lietuvišką folklorą, pajautė savyje tradicijų alkį.
Kartu pasiėmė asilėlį
R. Jonuševičiūtės ir alytiškės draugės Aistės Stikliutės kelionė prasidėjo kovo 27 d. Atgal į gimtinę merginos grįžo po daugiau kaip penkių mėnesių – rugsėjo 5 d. Tačiau tikroji Pietų Amerikos istorija Rūtos mintyse užgimė gal prieš ketverius metus. Rimčiau idėjomis dalintis gargždiškė ėmė po „Erasmus“ studijų Prancūzijoje. Svajonei pildytis padėjo du atsitiktinumai – draugės dovanotas pliušinis asilėlis, kurį atsiimdama išgirdo linkėjimą keliauti, bei tetos dovana – pirmoji šimtinė „svajonei“.
Kai visgi Rūta ėmė svajoti garsiai, jos mintims pritarė kambariokė. „Nebuvo taip, kad vieną dieną susikrovėme daiktus ir išvykome. Tikslo link ėjome dvejus metus. Pirmiausia apie savo sprendimą pranešėme darbdaviams. Dirbau stambioje korporacijoje IT valdymo konsultacijų srityje, tačiau nusprendžiau visiškai išeiti iš darbo. Vėliau sekė ispanų kalbos kursai, būtinybė pasiskiepyti, ieškojome bilietų, planavome būtiniausius daiktus“, – vardijo mergina. Įspūdžiams įamžinti Rūta įsigijo iPad’ą, todėl juos nuolat „transliavo“ į specialią paskyrą „Facebook“.
Tiesa, savo paskyrą Rūta ir Aistė pavadino „Asilėlio kelionės“, mat kartu pasiėmė ir tą dovanotąjį asilėlį. Jo įspūdžius internete rasti galite ir dabar.
Patyrė kultūrinį šoką
Anot Rūtos, judviejų kelionė iš dalies priminė keliautojų žurnalistų Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelią „Kartą Pietų Amerikoje“. Todėl mergina žada rasti laiko ir darsyk peržiūrėti keliautojų filmą ir knygą bei palyginti įspūdžius.
Nusileidusios Peru, merginos per visą kelionę aplankė Ekvadorą, Boliviją, Čilę, Argentiną, Urugvajų, užsuko ir į Braziliją. „Peru mus pasitiko vieno lietuvio draugas ir nuvežė į, mūsų akimis, siaubingą vietą – name langus juosė grotos, šviesą atstojo televizorius, o patalynė atrodė nekeista metų metus. Nors jų supratimu tai buvo normalus bendrabutis, atvykus iš Europos patyrėme tikrą kultūrinį šoką“, – pasakojo Rūta. Tik Čilė jai pasirodė išsivystymo lygiu esanti arčiausiai Europos.
Iš pradžių veikusios pagal planuotą maršrutą, vėliau lietuvės keliavo patariamos sutiktų žmonių, miegodavo išsinuomotuose kambariuose ar moteliuose, neretai jas priimdavo sutikti nauji pažįstami.
Kelionėje jos priprato neieškoti higienos: „Jei atsisakysi valgyti neplautu šaukštu ar iš neišplautos lėkštės, tai ir liksi nevalgęs“, – išlikimo civilizacijos dar tik liečiamuose kraštuose įspūdžiais dalijosi gargždiškė.
Žavėjo lietuviai ir džiunglės
Keliaudamos merginos stengėsi sutikti kuo daugiau lietuvių. Argentinoje aplankė tris lietuvių draugijas, šiltai buvo sutiktos Urugvajuje. „Keista, kad būdamos tolimiausiame taške nuo Lietuvos, labiausiai pasijautėme lietuvės, tarsi šalies ambasadorės. Vienoje šeimoje, kur mama – Lietuvoje net nebuvusi išeivių duktė, namai buvo nukloti austinėmis lietuviškomis juostomis, drožiniais. Tai mus ypač sužavėjo. Tačiau daug kur reikėjo aiškinti, kur tas Lietuvos gabalėlis“, – kalbėjo Rūta.
Keliaudamos neturistiniu keliu merginos telkėsi vietinių gidų pagalbą. Po Manu nacionalinį parką pietryčių Peru jiedvi keliavo su gide ir pas ją gyvenančiu 14-mečiu iš Mačigenga genties. Tiesa, pastaroji gentis dar mačiusi civilizacijos. Tačiau čia esama tokių, kurios neprieinamos niekam, išskyrus mokslininkus. Nuo civilizacijos jos ginasi lankais ir strėlėmis. „Keistas jausmas, kai miškas saugomas ne tiek dėl gyvūnų, kiek dėl žmonių, kurie pavojingi mums, o mes jiems su savo ligomis, net virusais“, – nuostabą reiškė Rūta.
Ragina keliauti
Grįžusi iš kelionės Rūta visus bando užkrėsti savo optimizmu: „Vykdamos turėjome baimių, todėl sakau, kad drąsus ne tas, kuris nieko nebijo, bet tas, kuris baimes nugali. Išleisti į kelionę mane labiausiai bijojo tėvai – juk esu patyrusi keliolika operacijų, o vaikystėje buvau taip saugoma, kad net kūno kultūros pamokų nelankiau. Tačiau visi įspūdingiausi vaizdai iš kelionės susiję su fiziniu krūviu. Kopiau į kelių kilometrų aukščio stačiausius kalnus – lipdama net verkiau, turėjau „pokalbių su savimi“. Tačiau įveikiau. Landžiau ir šokinėjau uolomis, slidinėjau smėliu ir visa tai mielai pakartočiau“, – tikino mergina. Anot jos, tik išėjęs iš savos komforto zonos pamatai, kad būtent už jos vyksta tikri stebuklai. „Supratau, kad nereikia laikyti įsikibus savo kėdės, stalo, pagalvės. Dabar jaučiuosi laisva ir tvirtai stoviu ant žemės. Nesvarbu, kad grįžusi į Vilnių esu bedarbė ir benamė – likimas viską sudėlios tik gerai“, – kalbėjo trumpai gimtuose Gargžduose viešėjusi Rūta.
Anot jos, žmonės džiaugiasi merginos patirtimi, baltai pavydi, tačiau sako, kad patys tam neturi pinigų ar yra per seni. „O mes sutikome 60-mečių vokiečių porą, kurie 10 metų centą prie cento taupė ir leidosi į kelionę – 4 metus gyveno Australijoje, metus – Afrikoje, dabar jie Pietų Amerikoje. Nieko nėra neįmanomo“, – naują požiūrį į gyvenimą dėstė Rūta.
Savo patirtimi ji dalijosi ir su keliomis „Vaivorykštės“ gimnazistų klasėmis – ten ją pakvietė buvusios mokytojos.
