Išmaniuosius telefonus turi ne visi
Perskaičius Aistės Noreikaitės straipsnį „Veiviržėnų seniūnijos senjorę lydi nuoskauda“, kilo įvairių minčių, kuriomis noriu pasidalinti su „Bangos“ skaitytojais.
Pirmiausia patraukė dėmesį sakinys, kad apie šventinį renginį pagyvenusiems informacija buvo paskelbta feisbuke. Pagalvojau, ar daug pensininkų turi išmaniuosius telefonus bei kompiuterius, kad galėtų perskaityti tą informaciją? Prisipažinsiu, kad aš išmaniojo telefono neturiu, jo taip pat neturi daugelis mano pažįstamų. Nors naudojuos senu kompiuteriu, bet interneto atsisakiau – reikia taupyti. Nesiskundžiu ir nesigiriu, tik informuoju tuos, kurie galvoja, kad visi vaikšto su išmaniaisiais telefonais. Man jo ir nereikia: kol kas pakankamai informacijos randu laikraščiuose (dėkoju „Bangai“), pasiklausau radijo, pasižiūriu kai kurias televizijos laidas, daug skaitau knygų, pasikalbu su bendraminčiais, gyvenančiais Gargžduose, o su sostinėje gyvenančiais draugais bendrauju senu telefonu su pigiu planu. Tik nežinau, ką darysiu, jeigu visi skelbimai bus perduodami tik per feisbuką.
Pripažįstu gerą intenciją organizatorių, rengusių gražią šventę pagyvenusiems, tik nesupratau visų jų pasiaiškinimų. Sako, kad kvietė visus, bet pakvietimus išdalijo tik veiviržėniškiams. Čia ir yra „tas žaibas iš giedro dangaus“. Nieko nėra skaudesnio už tai, kad esi išskirtas. Jautiesi pažemintas, nors organizatoriai tikrai to nenorėjo. Jie teisinasi, kad visiems būtų neužtekę vietos. Tada taip ir paskelbkim, kad šis renginys miestelio gyventojams, o ne visiems norintiems. Kitiems suorganizuosim rytoj ar po savaitės, ar po mėnesio, ar kitais metais. Man nepatiko dar viena aplinkybė. Cituoju: „Kvietimų nenešėme tik tiems, kurie turi judėjimo negalią ir tikrai žinojome, kad nebūtų atvykę.“ Manau, kad neįgaliesiems tokia šventė labiausiai reikalinga – juk jie daugiausia atsiskyrę nuo visuomenės. Jeigu juda su vežimėliu ar vaikštyne, reikėtų pasirūpinti atvežimu. Jeigu nesikelia iš lovos, nors pasiųsti sveikinimą. Nenorėčiau, kad dėl šių pastebėjimų įsižeistų organizatoriai – jie tikrai verti pagyrimo už atliktą darbą. Daugelis visuomeninių organizacijų pagyvenusių žmonių dienos net nepastebėjo.
Tikriausiai kai kas, perskaitęs mano straipsnį, gyvenančius be išmaniųjų telefonų pavadins atsilikusiais, įstrigusiais praėjusiame amžiuje. Tegu. Man atrodo, kad žmogaus išmintis nepriklauso nuo to, ką jis turi savo kišenėje.
Donata LEKETIENĖ
