Jau švyti Šventvakarių Ėvė
,,Kas yra Ieva Simonaitytė šiame bėgančiame, skubančiame, pelno, šlovės ir populiarumo siekiančiame postmoderniame pasaulyje?“ – prieš dešimtmetį retoriškai klausė prozininkas Juozas Šikšnelis. Atsakymų galėtume pateikti ne vieną, daugybę, tačiau universalaus ir taikliausio tenka paieškoti net dabar, praėjus 120 metų nuo rašytojos gimimo, 81 metams nuo ryškios kometos sužibėjimo lietuvių literatūros padangėje ir bemaž 39 metams nuo mirties…
Sužinoti, suprasti, prisiminti, pajusti, pagerbti, įsiklausyti, įsilieti, pasikalbėti – „Šventvakarių Ėvės“ stoties, aktyviai veiksiančios visus Mažosios Lietuvos kultūros sostinės metus, neoficialusis moto. Keliaujanti Šviesa išniro kupina vidinės gyvybės ir sutvisko gaivia, jautria versme, panardindama mintis į visų – jaunų ir senų, vaikų ir suaugusiųjų – širdies gelmes.
Kaip stipriai ir kokios jėgos varomas turi suktis žmogiškosios atminties diskas, kad laikas margu aktualijų kaleidoskopu negrįžtamai jo nesunaikintų, o, anaiptol, gaivališkai ištrykštų ir skersai išilgai išvaikščiotame Klaipėdos krašte surastų dar nepurentos žemės pėdą, kurioje įspraustų savo ženklą?.. Tik dėka žmonių, gebančių džiaugsmo bei skausmo akimirkas transformuoti į šiltą, net poetinę kalbą, atsiriboti nuo kasdienės banalybės, dėka žmonių, ieškančių prasmės namų kiekvieno bendruomenės nario dvasios pastogėje.
Sausio 21 dienos vakarą Priekulės miesto jaukiuose bendruomenės namuose atidaryta šviesios atminties fotografės ir rašytojos sielos draugės Onutės Pajedaitės fotografijų paroda „Ieva Simonaitytė sugrįžta – 120“. Vienoje ekspozicijos nuotraukų įamžinta rašytojos mintis „gerai, kai turi su kuo pasidalinti savo mintimis ir džiaugsmu, jei kartais jo būna“ taikliai atliepė vakaro dalyvių jauseną. Ir, rodos, nė nepajutome, kaip vienas kitą pripildėme „savęs“, ir tarp mūsų ėmė tekėti tyli, rami, net retkarčiais – šmaikšti išmintis. Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus vadovės Laimos Lemežienės mintį, jog senų žmonių atmintis tvirtesnė ir už istorinę atmintį, patvirtino ir Mažosios Lietuvos metraštininkės pusseserės dukra Marija Mickutė-Skrabs, šiltais, humoro gaidele papildytais prisiminimų komentarais, jaunystėje išmoktų eilių skaitymu įsukusi klausytojus į ramią praeities bei esaties harmoniją.
Trūkumą to, ką iš prigimties žmogus turėjo, tačiau, bėgdamas per gyvenimą septynmyliais žingsniais, tiesiog išbarstė, bene labiausiai užpildė Šilutės Hugo Šojaus dvaro-muziejaus folklorinis ansamblis „Ramytė“. Vingria šišioniškių tarme į klausytojus prabilusi, nuo Drevernos kilusi lietuvių kalbos mokytoja Vaida Galinskienė pasidalijo sukauptais ir išgrynintais lietuvininkų krašto papročiais bei apeigomis. O viso šio lobyno etnokultūrinis šaltinis – Ievos Simonaitytės raštai, romanai „Vilius Karalius“, „…O buvo taip“. Taip, tos pačios mūsų krašto dukros, kurią laikė sava ir kurią „mūsų Ėve“ vadino dažnas aplinkinių kaimelių gyventojas.
Giesmė lydėjo žmogų svarbiausiais jo gyvenimo momentais. Giesmė buvo užtarėja, viltis, įvykių liudininkė bei atspindys. Paralelės su Ievos Simonaitytės gyvenimu neįmanoma nepastebėti giedant „Lakštingalėlį“. Žinia, žodžiai, jų prasmė atgyja tuomet, kai juos sušildome savo širdies šiluma, pamatuojame paslaptinguoju dvasios matu. Tad darniai besirutuliojantis dialogas tarp priekuliškių ir šilutiškių nejučia išaugo į pažinimo ir bendrystės džiaugsmą, kvietė į kasdienybę bei šventes pažvelgti pakilaus paprastumo žvilgsniu. Juk Ėvės įamžinimas ir turi būti toks, koks yra – susieiti, pabūti… O ir visi mes skirtingai panašūs – šventiškai kasdieniški, išdidžiai žemiški. Subtiliai „Ramytės“ perteikti, vaizdžiai iliustruoti konfirmacijos (dar kitaip – įžegnojimo, brandynų), vestuvių, krikštynų ir laidotuvių papročiai, jų skirtumai nuo Didžiosios Lietuvos tradicijų, susirinkusiuosius gręžė praeitin, kur per amžių amžius sugulę protėvių patirties, išminties, stiprybės perlai trykšta gaivia laiko, tradicijų, kalbos bei kultūros dvasia. Ir jau negali nepastebėti išdidaus šio krašto žmonių stoto, orios laikysenos, tvirto, gal kiek ūmaus, charakterio. Tai patvirtino ir Vaidos Galinskienės pastebėjimas: „Je žemaite šok atsipūten, ta šišioniške – pasipūten“.
„Išsipildymas ateina per kančią, palengvėjimas ateina per kančią, atpirkimas ateina per kančią… Gyvybė per meilę ateina…“ – tokių ir panašių minčių vedini, sausio 22 dienos vakarą priekuliškiai bei jų svečiai skirstėsi po Nacionalinio Kauno dramos teatro vienos dalies spektaklio „Gentis“ (režisierius – Agnius Jankevičius). Tai įstabi meilės bei išdavystės istorija pagal Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, pasakojama paskutiniosios gyvos Šimonių giminės palikuonės Rožės. Jautrias žiūrovų širdies stygas palietusios rašytojos autobiografinės detalės paremtos tekstais iš pačios kūrėjos prisiminimų bei jos publicistinių straipsnių. Ir ne įvykiai, o likimai svarbiausia, tarsi klausiama, ar mokame mylėti ir atleisti, ar mumyse gyva bendrystė? Juk mylėti ir atjausti – didelė amžinoji vertybė, kuri anuomet, deja, nebuvo pagrindinė. Gal todėl Urtės žodžiai dukrai Roželei nuskamba kaip viltis ar net širdies malda: „Gal tau paaugus, bus atėję kitokie laikai, kai žmonės nebebus rūšiuojami į šiuos ir anuos“?.. Ir nejučia patys savęs paklausiame autorės žodžiais: „Nejaugi tiktai purvas ir akmuo gatvėse, nejaugi tiktai purvas ir akmuo žmonių širdyse?..“. Iš subtiliausių pojūčių erdvės atklysta kita rašytojos mintis, sąlygiškas atsakymas: „Niekas nežino savo ateities. Tiktai kiekvienas lekia į tą ateitį tarsi į lobių kasyklas…“.
Šiandien kitaip. Turime, kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti. Minint Ievos Simonaitytės 120-ąsias gimimo metines, sausio 23 dienos vakarą, Agluonėnų kultūros namuose pagerbtas ir 21-ąja rašytojos vardo premija įvertintas Helmutas Lotužis, jau dešimtmečius savo ir savo šeimos iniciatyva beatodairiškai besirūpinantis Mažosios Lietuvos kultūros paveldu. „Už tylius darbus – mūsų pagarba“, – bylojo susirinkusieji šventinį vakarą.
Tąpat, sausio 23 dieną, raudoni rožių žiedai Šventvakarių Ėvei skleidėsi Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijoje, kurios administracija ir suburta darbo grupė parengė ištisą galeriją renginių, skirtų iškilios lietuvininkų krašto rašytojos metams minėti. Pasivaikščioję „Atminties sode“, įprasminančiame garbios rašytojos gyvenimo, asmenybės bei kūrybos ryškiausias detales ir fragmentus, širdin įsidedame Marijos Macijauskienės žodžius „Kiekvienas iš mūsų turime savąją Ievą Simonaitytę“. Ir kaipgi kitaip? Juk ji buvo įvairiaspalvė asmenybė, o mokykla yra pagrindinė šerdis, taip stipriai pulsuojanti vidine energija ir nuskaidrinanti į užmaršties bei nebylumo slenkstį besitrankančias mintis. Meninės kompozicijos „Žemės takais, kur erškėčiais nusėta…“ (scenarijaus autorė ir režisierė – lietuvių kalbos mokytoja Aurelija Daugėlienė) jaunieji kūrėjai bei dalyviai, į savo sielos šaltinį tarsi sugėrę pirmaprades žinias apie kraštietę rašytoją, jos skvarbias mintis ir, atgaivindami jas emocingais vaizdiniais, ženklais, pakilia nuotaika, jaunatviškai, bet brandžiai palytėjo neužmatomas nykstančio laiko erdves. Palaiminta mintis, subrendusi dar ieškančioj jaunoj būty! Moksleivių žodis, šokis, daina – tarsi lengvas plevenimas paukščio, atklydusio iš užmaršties ir nurimusio dabarties mokyklinėj erdvėj… Garbūs ir laukti svečiai – Klaipėdos rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Algirdas Petravičius, Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Violeta Riaukienė ir Klaipėdos rajono savivaldybės Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė – kvietė gimnaziją nepailsti ir nešti šviesos žiburį-žinią, regėjimą, tikrumą į kiekvieną širdį.
Tolyje tirpstantis šviesos spindulys užkloja basą širdį ir netyčia pražysta dangus… Ar šitaip paminėta norėjai būti, didžioji Ieva? Ne paslaptis – Tu išdidi, o kartais – įnoringa. Bet ne be pagrindo. Tava kūryba amžina ir tinkama visoms kartoms. Kaip liudijimas atklysta ne nauja, tačiau gyva Juozo Šikšnelio mintis: „Ieva Simonaitytė dabartinio gyvenimo banalybės bei tuštybės fone yra nekintantis ir orus dydis“. Sutinku. Ir jau matau, kaip nutolusioj erdvėj sutemsta nerimas, noksta ramus būties tekėjimas, o mūsų priekuliškėn žemėn leidžiasi pablyškę spinduliai. Taip! Rytoj, atrodo, skleisis neapsakoma šviesa…
Aurelija DAUGĖLIENĖ
Priekulės, mažosios Lietuvos kultūros sostinės, renginių korespondentė
