Jaunos jazidės fotografijos – pagalbos šauksmas pasauliui

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos galerijoje „3A“ nuo kovo vidurio iki balandžio 10 d. veikia LCC tarptautinio universiteto studentės Zenos Selim Hassan paroda „Akimirkos iš jazidų gyvenimo Khanke stovykloje (Irakas)“. Šios autorės užfiksuota fotografijų serija kartu su dar penkių merginų fotografijomis vasarį buvo eksponuota Romoje.

Praradę savo gyvenimus

Jau kurį laiką Klaipėdoje studijuojanti ir gyvenanti Zena Selim Hassan, palikusi savo gimtinę Šiaurės Irake, kartu su kitais jazidų tikėjimą išpažįstančiais irakiečiais dvejus metus praleido pabėgėlių stovykloje. Čia apie 16 tūkst. jazidų slepiasi nuo Islamo valstybės persekiojimo už religinius įsitikinimus. Stovyklose nesuvokiamai sunku: prastas maistas, itin blogos sanitarinės sąlygos, jokių socialinių paslaugų, ribota medicininė pagalba ir kt.

Jazidų bendruomenė yra viena seniausių religinių bendruomenių pasaulyje. Tačiau dėl nuolatinio persekiojimo, kuris tęsiasi jau keli šimtai metų, ji sumažėjo nuo kelių milijonų iki dabar – 900 tūkst. žmonių. Ne viena jazidų šeima jau prieš šimtą ir daugiau metų turėjo palikti savo žemes ir gyvenimą kūrė kituose pasaulio kraštuose.

Parodos autorė Zena Selim Hassan yra viena iš jazidų merginų, kurios ne tik tiesiogiai patyrė savo mažos etninės bendruomenės tragediją, bet ir aktyviai įsijungė į veiklą, galinčią padėti pakeisti esamą situaciją.

Italijos užsienio reikalų ministerijos remiamas UNICEF fotografijų projektas buvo sumanytas ir kaip terapija, priemonė sugrąžinti tikėjimą bei viltį nuo Islamo valstybės karių nukentėjusioms jaunoms merginoms. Pagrobtos jazidės vis dar patiria kasdienę prievartą, žeminimą ir smurtą. Politinė situacija ir šiandien yra komplikuota, jazidų bendruomenės padėtis Irake kol kas negerėja.

Suvokia savo misiją

Nuo vaikystės Zena svajojo tapti vaikų gydytoja, tačiau įvykusi tragedija privertė ją apsigalvoti. Išgyvenusi sudėtingą pabėgimo iš gimtųjų namų ir gyvenimo stovykloje periodą, ji nusprendė, kad šiuo metu yra žymiai svarbiau rūpintis tuo, kaip padėti savo bendruomenės nariams. Zena nori tapti fotokorespondente ir viską, kas šiandien vyksta su jos maža bendruomene, pranešti pasauliui, jį sujaudinti ir pagaliau sulaukti pagalbos.

Fotografijų autorė teigia tik dabar supratusi, koks svarbus ir reikalingas gali būti jos indėlis. Anot jos, „foto žurnalistika yra veiksmingiausias būdas perduoti informaciją žmonėms ir keisti jų mąstymą. Jau treji metai jazidų bendruomenės situacija nesikeičia ir čia yra ta vienintelė priemonė, kuri gali jiems padėti.“ Parodos autorė fotografijomis siekia ne tik perduoti informaciją pasauliui, bet ir parodyti savo asmeninę poziciją – jaunos jazidės moters, lygiai taip pat kaip ir kiti, išgyvenusios sunkiai įsivaizduojamus baisumus.

Meldžiasi ir viliasi išlikti

23-ose fotografijose, eksponuojamose Klaipėdoje, Zena pasakoja apie Khane pabėgėlių stovykloje vykstantį gyvenimą. Šiuo metu čia gyvena daugiau nei 3500 šeimų, po kelias šeimas vienoje palapinėje. Žmonės šioje stovykloje patiria daugybę neįsivaizduojamų sunkumų. Jau nekalbant apie sudėtingas buitines sąlygas, čia gyvenantys jazidai yra palūžę psichologiškai bei emociškai. Praradę viską, ką daug metų kūrė ir turėjo lig šiol, jie sunkiai susitaiko su esama padėtimi, nemato savo ateities. Dauguma vaikų neturi galimybės mokytis, nes jiems reikia uždirbti pinigus. Mažieji ieško maisto, daiktų, pinigų. Džiaugsmą jie patiria tik žaisdami, spardydami futbolo kamuolį. Tomis trumpomis valandėlėmis jų veiduose galima atpažinti vaikystę ir suvokti, kad už skausmo ir sunkumų vis dar slypi valiūkiškas grožis.

Visgi koks bebūtų sudėtingas, gyvenimas stovykloje tęsiasi. Gimsta vaikai, miršta senoliai. Vyksta krikštynos ir laidotuvės. Tik žmonės čia dažniau verkia nei juokiasi. Meldžiasi ir viliasi, kad kažkada viskas pasikeis ir jie galės sugrįžti į namus. Praradę visą ankstesnį gyvenimą, kol kas čia jie gali išsaugoti savo tradicijas ir tikėjimą. Išlikti savimi.

• Dabar jazidai išsibarstę po visą pasaulį, bet daugiausia jų vis dar gyvena Šiaurės Irake, Sirijos pasienyje. 2014 m. rugpjūčio 3 d. į Šiaurės Iraką įsiveržė Islamo valstybės kariai ir nuo tada šios teritorijos yra užimtos. Pastarieji įvykiai dar kartą pakartojo jazidų bendruomenės narių protėvių išgyventą tragediją. Beveik prieš trejus metus Islamo valstybės kariai pagrobė daugiau nei 5000 jazidų, nužudė daugiau nei 2000 žmonių ir sugriovė didžiąją dalį pastatų. Nuo tada visų jazidų gyvenimas radikaliai pasikeitė. Jiems neliko kito pasirinkimo, kaip palikti savo namus ir rinktis klajoklių gyvenimą. Tokia situacija palietė kiekvieną bendruomenės narį: psichologiškai, ekonomiškai ir fiziškai. Žmonės atsidūrė gatvėje, be nieko. Turėdami tik vieną tikslą – išsaugoti savo ir šeimos narių gyvybę. Daugybė jazidų pastaraisiais metais emigravo į Australiją, JAV, Kanadą ir Europą. Tie, kurie neturėjo galimybės pabėgti, pasiliko Kurdistane, Turkijoje ir Sirijoje.
• Jazidai – monoteistai, ištikima savo religijai bendruomenė. Tai – taikūs gyventojai, tolerantiški kitų tradicijoms ir svetimiems tikėjimams. Vis dar tebevykstantis jazidų bendruomenės genocidas – ne tik šios bendruomenės, bet ir visos žmonijos tragedija, kuri jau nesugeba užtik­rinti individui galimybės rinktis: gyvenimą, kurį jis nori gyventi, religiją, kurią nori išpažinti.

Danguolė RUŠKIENĖ

Autorės nuotr.