Jis buvo tikras tėviškės patriotas, arba Susitikimai su Petru Dirgėla
Visada, kai važiuoju Žemaičių plentu iš Vilniaus į Endriejavą, jaučiu, kaip artėja tėviškė – ne kilometrais, ne pakelės vietovardžiais, ne vis drėgnesniu pajūrio oru, o žmonėmis, kuriuos matau keliu einančius, laukuose dirbančius. Pravažiuoju Kryžkalnį, artėju prie Kaltinėnų, kylu į Laukuvos kalvas, ir žmonių veidai, kuriuos matau aplinkui, tampa man vis suprantamesni, artimesni. (P. Dirgėlos „Minijos žemė“, 5 p.).
Petrą Dirgėlą man teko mokyti, rodos, 7-oje klasėje. Po to aš palikau Gargždų vidurinę mokyklą ir niekada negalvojau, kad galiu vadintis jo mokytoja, nes daug buvo tokių, kurie mokė žymiai ilgiau. Todėl labai nustebau, kai apie 1985 metus jis, rinkdamas medžiagą knygai „Minijos žemė“, susirado mane ir pasiūlė susitikti. Susitikom kelis kartus mūsų bute, Gargžduose. Jis prašydavo mane ir mano vyrą Antaną Leketą papasakoti apie mūsų vaikystę, bendravimą su tėvais, tolimesnį gyvenimo kelią, klausinėdavo įvairiausių smulkmenų ir viską užsirašydavo. Dažnai pokalbis nukrypdavo į pašalinius dalykus: istorinius įvykius, žmonių bendravimą ir pažiūras, politiką, ateities prognozes. Paaiškėjo, kad visi trys (Petras Dirgėla, mano vyras ir aš) esame Lietuvos patriotai. Tie pokalbiai kartais užsitęsdavo iki vėlyvo vakaro. Po to jis pakvietė atvykti į Vėžaičius, kur laukė su fotografu, pats parinko nuotraukai vietą prie dvaro Raudonųjų vartų, norėdamas susieti dabartį su praeitimi. Stebino jo kruopštumas, dėmesys smulkmenoms, ieškojimas apibendrinimų.
Po kelerių metų teko susitikti jau mano iniciatyva. 1988 metais Gargždų sąjūdiečiai organizavo pirmąjį mitingą. Buvo neįprasta ir neramu tai daryti be valdžios leidimo, su kritinėm kalbom, kurias anksčiau buvo galima išgirsti tik slapta, užkulisiuose. Nusprendėm, kad į mitingą reikia pasikviesti kokį nors žymų žmogų, kurio vietinė valdžia neišdrįstų pulti. Pasirinkus Petro Dirgėlos kandidatūrą, man buvo pavesta jį pakviesti. Jis maloniai sutiko su pasiūlymu, atvyko ir viešai kalbėjo mitinge, stovėjo pirmoje gretoje tarp sąjūdiečių, tuo labiau sustiprindamas jų poziciją.
Dar kartą susitikti su visuomene Petrą Dirgėlą pakvietė Gargždų biblioteka jau Lietuvos nepriklausomybės metais (2003 m. liepos 10 d.), rengiantis paminėti Gargždų 750 metų jubiliejų. Negaliu pasakyti, kad šis renginys, skirtas rašytojui ir jo kūrinio „Minijos žemė“ veikėjams, labai pavyko. Tada paaiškėjo, kad rašytojas, gilus eruditas ir įdomus pokalbininkas su jam artimais pašnekovais, nėra geras viešų kalbų oratorius. Savo išmintingas mintis dėstė monotoniškai, tyliu balsu (kaip V. Mykolaitis-Putinas), todėl klausytojai pradėjo nuobodžiauti. Gal dėl tų pačių priežasčių skaitytojų nesužavėjo jo istoriniai romanai. Jis pats tai jautė, ir, neprisimenu, tą kartą ar kitą paprašė manęs atidžiai juos perskaityti ir susitikus aptarti. Aš jau buvau juos skaičiusi, bet negaliu pasigirti, kad viską supratau, o dar kartą skaityti taip ir neprisiruošiau. Vėliau mes nebesusitikome. Sužinojusi apie Petro Dirgėlos mirtį, pajutau savo skolą ir pasiryžau įvykdyti jo prašymą – labai atidžiai perskaityti šiuos kūrinius, tačiau jų aptarti su autoriumi jau nebeteks.
Donata LEKETIENĖ
