Kada pabusime ar prisikelsime
Nėra prasmės gerbti gyvenimo negerbiant to, kuris visa tai sukūrė, kad mes turėtume sveiką kūną, gyventume darniai su kitomis gyvybės formomis: gyvūnais, medžiais, vandenynais, žolynais (indėnų vadas).
Ar mumyse mirė Dievas, o jo vietą pakeitė pinigų ir materijos stebuklas. Mes visiškai negalvojame apie tai, kokioje gamtoje ir kokių jausmų pasaulyje gyvens mūsų vaikai. O kokiame jau dabar gyvename mes, akivaizdžiai matome ir jaučiame. Tikrai ne visi. Daugelis užzombinti nesibaigiančių reklamų ir bumčikų muzikos garsais. Ramybės neliko. Ir kažkas yra pasakęs, kad ramybėje su mumis kalba visata – Dievas. Joje gimsta nemirštančios muzikos ir dainų tekstai, joje gimsta Dieviškumas žmoguje, kurį jis ir sukūrė.
Noriu priminti ištrauką iš knygos „Tėvo Stanislovo saulė“: „Tėvas Stanislovas niekada prieš nieką neagitavo. Nieko neskundė, o katalikų bažnytinės vadovybės puolimus prieš save (besąlygiškai žiaurius, deja) sutikdavo kęsdamas. Kentėdamas ir fiziškai, ir morališkai. Kaip kentė! Atrodydavo, kad jam atėjo nauji Vorkutos šachtų laikai, tik šį kartą nepriklausomoje Lietuvoje, kurios tiek laukta ir tiek daug jos reikalui padaryta. Kentė jis ir dešiniųjų politikos neapykantą savo atžvilgiu. Negalima ir nereikia šito fakto šiandien nutylėti. Antraip jeigu nutylėsime, nesuprasime, kodėl jis dabar nutylimas. Dešiniosios pakraipos politikų ir bažnytininkų neapykanta tėvui Stanislovui – užgožiantis dvasininko pašaukimą faktas. Baisingas faktas – jo celės Dotnuvos vienuolyne išniekinimas, ištikęs iškart po jo mirties. Tai padarė ne komunistai ar okupantai. Tai padarė savi „dvasininkai“. (Arvydas Juozaitis, 2015, gruodis).
Meile, mes Tave išniekinome, nurengėme, išplėšėme širdį, pagirdėme rūgštimi, prikalėme prie kryžiaus… Šiandien žiūrime jau į akis ją pardavinėdami, pirkdami, keisdami įvairiais būdais priversdami už tą dvasinę ramybę ir meilę susimokėti. Kas jūs, tie drąsuoliai „dvasios tėvai“, vieną ranką iškėlę į dangų, o į plačiai atlapotas sutanų kišenes šventvagiškai siurbiate iš „amžinų nusidėjėlių“ pinigines aukas, atseit Dievulį galima nusipirkti duodant jam pakišą. Dievui reikalingas toks tarpininkas, kuris dalija atjautą, meilę, supratimą paklydusiam žmogui. Dieve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.
Janina
Nuolatinė „Bangos“ skaitytoja
