Kadaise Priekulėje būta net aštuonių laikraščių Knygoje apie Mažosios Lietuvos spaudą – įdomūs kultūros istorijos faktai

Vasarą Klaipėdoje pasirodė unikalus leidinys – žinomo klaipėdiečio kolekcininko, deja, jau šviesaus atminimo Šarūno Toliušio knyga „Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811–1939“. Ši bibliografijos knyga, kaip jos anotacijoje teigia autorius, – tai bandymas į vieną vietą sudėti Mažosios Lietuvos teritorijoje lietuvių ir vokiečių kalbomis tuo metu ėjusius periodinius ir vienkartinius leidinius.

Šviesaus atminimo Mažosios Lietuvos kultūros mylėtojas, senosios periodikos kolekcininkas Š. T­oliušis.
Knyga lyg paminklas

Deja, įdomių kūrybinių planų turėjęs šios knygos autorius Š. Toliušis, vos spėjęs pristatyti savo knygą visuomenei, vasarą netikėtai mirė.

Tačiau jis suspėjo įgyvendinti savo paties ir tėvo, Juozo Toliušio, taip pat aistringo kolekcininko ir senosios spaudos mėgėjo, gyvenimo uždavinį – išleisti Mažosios Lietuvos leidinių katalogą.

O darbas buvo išties neleng­vas. Pagal informaciją, surinktą Lietuvos ir Vokietijos bibliotekose, muziejuose, privačiose kolekcijose ir interneto portaluose, knygoje „Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811–1939“ sudėlioti net 404 Bitėnuose, Isrutyje, Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Priekulėje, Ragainėje, Šilutėje, Tilžėje ir kitur leisti leidiniai. Knygoje pateikiami abėcėlinis ir chronologinis sąrašai su aprašymais ir daugelio leidinių faksimilėmis. Yra trumpas aprašymas ir vokiečių kalba.

Kaip teigia autorius, knygoje pateikiamų laikraščių aprašymuose galima rasti įdomių faktų, pvz., kuris Klaipėdoje vokiečių kalba leistas laikraštis ir kada pirmas miestą pavadino Klaipėda, kuris spaudos leidinys laikomas lietuviškos geografijos pradininku, kaip keitėsi lietuvių kalba ir rašyba, kaip sunkiai ir sudėtingai buvo leidžiami senieji laikraščiai.

Pagal informaciją, surinktą Lietuvos ir Vokietijos bibliotekose, muziejuose, privačiose kolekcijose ir interneto portaluose, knygoje „Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811–1939“ sudėlioti net 404 leidiniai. 
Vienijo žmones

„Lietuviui suspurda širdis, kai pamatai, kad anuomet vokiškai kalbančiame Mažosios Lietuvos krašte, Gumbinėje, dar 1811 m. pasirodo vokiškas laikraštis „Karališkos Vyriausybės lietuviškos žinios“, kuriame galima aptikti nemažai tekstų lietuvių kalba. 1812 m. Gumbinėje pasirodo dar vienas leidinys „Laikraštis Lietuvai“, leistas apie 20 metų ir vėliau pakeitęs pavadinimą į „Prūsų Lietuvos laikraštis“. Vis dėlto nemažą įtaką šiame krašte turėjo lietuviškai kalbanti bendruomenė. Tačiau įdomu tai, kad mūsų pirmasis laikraštis buvo grynai religinio pobūdžio, o štai latvių, estų, suomių, lenkų – žinių laikraščiai. Tai rodo, kad religijos įtaka Mažosios Lietuvos gyventojams buvo gana didelė. Tais laikais vienintelis informacijos šaltinis buvo spauda ir gyvas žodis. Laikraštis vienijo žmones. Tad šią spaudą reikia labai gerbti ir vertinti“, – knygos pristatyme Klaipėdoje kalbėjo Š. Toliušis.

Pirmojo lietuviško laikraščio redaktorius – kretingališkis

XIX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje ėjo išties nemažai laikraščių. Štai 1817 m. Klaipėdoje pradedamas spausdinti „Memelshes Wochenblatt“ – išvertus iš vokiečių kalbos „Klaipėdos savaitraštis“, su nedidele pertrauka ėjęs net 40 metų. Š. Toliušio knygoje nurodoma, jog šis laik­raštis išeidavo antradieniais ir šeštadieniais, jį leido Friedrichas Wilhelmas Horchas, įsteigęs ir pirmąją spaustuvę Klaipėdoje. O pirmasis periodinis laikraštis lietuvių kalba „Nusidawimai apie Ewangelios Praplatinimą tarp Žydų ir Pagonų“ (leidybos metai: 1832–1834, 1837–1914 ir 1921), kurį išleido Kretingalės liuteronų bažnyčios kunigas Fridrikas (Pričkus) Kelkis, buvo grynai religinio pobūdžio, parašytas sunkiu bažnytiniu stiliumi, gotiškomis raidėmis.

Pasak Š. Toliušio, „Nusidavimuose“ buvo labai mažai pasaulietinio turinio straipsnių, kurie galėjo būti įdomūs Rytų Prūsijoje gyvenusiems lietuviams, kurie anuomet sudarė apie 65 proc. gyventojų. „Vykdydamas tuometinės valdžios sumanymą lietuvių kalbą pašalinti iš viešojo ir kultūrinio gyvenimo, F. Kelkis „Nusidavimuose“ spausdindavo ir nieko bendra su tikyba bei misijomis neturėjusius, tačiau vokiečių kultūrą garbinusius straipsnius. Už germanizacijos propagandą F. Kelkis iš Prūsijos valdžios kas mėnesį gaudavo 200 markių subsidijų, todėl Karaliaučiuje leidžiami „Nusidavimai“ išsilaikė net 83 metus. Tiražas siekdavo 400–500 egz. Nė vienas kitas lietuvių kalba leidžiamas laikraštis tokio ilgo amžiaus nėra sulaukęs. Pats F. Kelkis laikraštį redagavo 42 metus – iki 1875 m.“, – rašoma leidinyje „Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811–1939“.

Trečias laikraštis lietuvių kalba pasirodė vėl Karaliaučiuje  – kunigas Frydrichas Kuršaitis ėmė leisti „Keleiwį“ (1849–1880 m.). Laikraštis išeidavo trečiadieniais, buvo spausdinamas gotikiniu šriftu. F. Kuršaitis taip pat buvo priverstas ar papirktas garbinti Prūsijos valdžią, vokiečių politikus, už tai gaudavo 450 markių metinę pašalpą. Š. Toliušio teigimu, „Keleiwis“ padarė nemažai žalos lietuvių tautos savimonei. F. Kuršaitis ištisus 17 metų buvęs lietuviškos periodinės spaudos monopolininkas, nors su juo konkuruoti bandė ne vienas leidėjas.

Mėgo spaudą

Priekulėje knygoje aptariamuoju laikotarpiu pasirodė net aštuonių pavadinimų laikraštėliai. Viename jų – „Konzerwatywu Draugystės Laiszkas“ ėjo ilgiausiai iš visų spaudos leidinių Priekulėje (1882–1918 m.), jį redagavo Jurgis Traušys. Savo knygoje Š. Toliušis pateikia žinių, kad šis laikraštis priklausė vokiečių konservatorių partijai, kuri leidinio išlaikymui kasmet skyrė 450 markių. Tad nenuostabu, kad laikraštis kritikavo ir puldinėjo lietuvybės skleidėjus Mažojoje Lietuvoje. Nuo 1899 m. 4–6 puslapių laikraštis ėjo du kartus per savaitę, nuo 1886 iki 1918 m. ėjo ir laikraščio priedas „Keleivis“ (nupirktas iš leidėjo Adomo Einaro), 1912 m. Priekulės spaudos leidinys turėjo apie 1000 prenumeratorių.

Nežiūrint germaniškos propagandos, pasak Š. Toliušio, paskutiniajame priekuliškių laikraščio numeryje 1918 11 19 stebėtinai buvo išspausdintas ir išliko iki mūsų dienų dviejų lietuvių tautos dalių susijungimo šalininkų atsišaukimas. Štai graži citata iš šio teksto: „Ar tad mes dabar tylėsim, snausim ir miegosim? Antai: finai valni, čekai valni, lenkai valni, vengrai valni, ukrainai valni, slovėnai valni, ar tiktai mes prūsiški lietuvininkai vieni toliau gėdisimės savo lietuvybės ir lįsim toliaus po vokiečių dangalu, kurie jau 500-metį mūsų brangią kalbą spaudž ir naikina, mūsų kūdikius per savo mokyklas mums atsvetina, visokiuose urėduose mus žemina ir niekina? Ten kur Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Goldapė, tai vis yr lietuviški kraštai, kur mūsų tėvų tėvai savo gražiąją kalbą vartojo ir lietuviškai gyveno“.

Rašytinis palikimas – svarbus

Knygą „Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811–1939“ labai teigiamai vertina ir specialistai, Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros žinovai. Klaipėdos universiteto istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, doc. Silva Pocytė knygos pristatyme Klaipėdoje kalbėjo, kad tai preciziškai tiksliai, smulkiai, lyg pagal „prūsišką tvarką“, gražiai paruošta, iliustruota knyga – periodinės spaudo katalogas, savotiškas „paruoštukas“, kurio iki šiol nebuvo.

„Iš leidinių galime susidaryti vaizdą apie to meto visuomenę, kokią reikšmę ši periodika, ėjusi kraštui būdingomis kalbomis – lietuvių ir vokiečių (po vieną leidinį ėjo ir jidiš bei lotynų kalbomis) turėjo visai Lietuvai. Peržvelgus knygoje užfiksuotus periodinius leidinius, yra pateikta apie juos ne tik informacija, bet ir leidinių iliustracijos: viršeliai, puslapiai, faksimilės. Ir dauguma iliustracijų – iš autoriaus kolekcijos, kuris jautė meilę šio krašto raštijos istorijai, kultūrai. Iš viršelių ar pirmųjų puslapių galime susidėlioti spalvingą krašto gyventojų istoriją, tai geras žinių šaltinis istorikams. Man įdomu skaityti skelbimus apie parduodamas prekes, paslaugas, kurie atspindi miestelių, kaimų istorijas. Ir tai nėra vien Karaliaučiaus ir Klaipėdos leidiniai, bet ir Priekulės, Bitėnų, Rusnės, Juodkrantės, kitų mažų miestelių leidiniai, kurių anuomet buvo leidžiama labai daug“, – apie knygą kalbėjo dr. doc. S. Pocytė.

Dar daug nesurinktos periodikos

Lietuvos knygotyrininkas, bibliofilas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas, Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas pastebėjo, jog apie periodiką kalbame dažniausiai nepagalvodami, kokia ji svarbi. „Kai kalbame apie knygą, kalbame apie jos autorių, o laikraštis juk yra kolektyvinis produktas, jį kuriant dirba redaktorius, korespondentai, kiti bendradarbiai. Iškyla jų vardai, vaidmenys istorijoje, rašytinis palikimas. Juk laikraščių, spaudos misija kitokia nei knygų, jie turėjo įtaką valstybių raidai, ėjo iš rankų į rankas, buvo naikinami, uždraudžiami, nes kenkia režimams ir po šimtmečių, veda į revoliucijas, į valstybių atkūrimą ar praradimą.

Anuomet laikraščiai buvo spausdinami ant prasto popieriaus, nedaug jų ir išliko. Ir patys juos sunaikinome, mūsų tėvai, seneliai, su „Aušra“ silkes vyniodavome, kambariai buvo apklijuoti laikraščiais, galėjai skaityti pavadinimus. Naikina juos ir laikas – bibliotekoje paimi jau ir trupa byra skutais seni leidiniai“, – sakė prof. D. Kaunas. Užtat Š. Toliušio knyga labai reikalinga užfiksuojant ir išsaugant atmintyje Mažosios Lietuvos periodiką. Pasak profesoriaus, yra daug dar nesurinktos periodikos, išeivijoje bei pačioje Lietuvoje.

Jolanta BENIUŠYTĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių