Kalniškės gyventojas atskleidė paminklo kapitonui istorijos detales

Autorės nuotr.: V. Kasparavičius pajuto pareigą sutvarkyti kapavietę, kurioje guli prieš 150 metų žuvusio carinės Rusijos pasienio kapitono Ipolito Davidovičiaus Melecho, pakirsto kontrabandininkų kulkų, palaikai.

Prieš 150 metų netoli Gargždų, carinės Rusijos ir Prūsijos pasienyje, kaip byloja istoriniai šaltiniai, 1870 m. naktį į sausio 7 d. įvyko vienas iš kruviniausių carinės Rusijos pasieniečių ir lietuvių kontrabandininkų susirėmimų. To laiko liudininkų jau nebėra, tačiau istorija besidomintis Vidas Kasparavičius neseniai ir tiesiogine, ir perkeltine prasme nubraukė dulkes nuo paminklo žuvusiam carinės Rusijos pasienio kapitonui.

Sugebėjo įskaityti

Apie Klaipėdos rajone, Kalniškės kaime, Žemaičių plento gatvėje, tarp krūmų stovintį paminklą „Banga“ rašė 2014 m. vasarą. Prieiti iki jo buvo galima per pievą ir krūmus. Vietiniams ši vieta nuo seno žinoma, tačiau netvarkoma, apleista ji pakeleivio akies negalėjo patraukti. „Gyvenau kitoje pusėje brukio (akmenimis grįsto kelio – aut pastaba) ir vaikystėje su draugais atbėgdavau pasisupti ant kapą juosusių grandinių. Tada mums ne tas galvoj buvo, kad kapas, negalvojom. Net šuniukus žaisdami ten krikštydavom. Paskui apaugo žole, pasidarė krūmynas“, – pasakojimą apie neseniai sutvarkytą vietą ir išsiaiškintas istorijos detales pradėjo vietinis Kalniškės gyventojas Vidas Kasparavičius, vaikystėje bandęs perskaityti ant paminklo užrašą rusų kalba.

Prieš kokį pusmetį ėmęs domėtis paminklo istorija, vyriškis pradėjo klausinėti senesnių gyventojų, kurie pateikė ne vieną versiją. Kurį laiką manyta, kad tai turko kapas. Kiti pasakojo, kad prancūzų belaisvių, kurie grindė akmeninį kelią, nudaigoto kapitono. Kadangi versijos nesutapo, V. Kasparavičius susidomėjo paieška internete. „Perskaičiau 2014 metų straipsnį „Bangoje“. Radau vilniečių entuziastų istorikų grupelę, kuri domisi carinės Rusijos laikotarpio kontrabanda. 2014 m. savo straipsnyje vilniečiai kvietė atsiliepti gyventojus, ką nors žinančius juos dominančia tema. Pradėjome susirašinėti. Jau buvau iškirtęs aplink paminklą krūmus, palyginęs žemę, įkasęs išvartytus akmeninius stulpelius, o kai nuploviau užrašą, pasirodė, kad raidės įskaitomos, tekstas rusų kalba aiškus“, – pasakojo V. Kasparavičius, nuo kurio dabartinės sodybos iki paminklo – apie pora šimtų metrų. Iš vilniečių entuziastų jis sužinojo, kad to laikotarpio paminklų carinės Rusijos sieną su Prūsija saugojusiems ir kovoje su kontrabandininkais žuvusiems kareiviams Lietuvoje yra išlikę vos trys. Vienas iš jų – būtent Kalniškėje.

Kažkada šis paminklas buvo nuverstas, tačiau Vido tėtis su kaimynais atstatė. Jie dar atsimena virš paminklo, deja, neišlikusius simbolius – metalinius pusmėnulį ir šešiakampę žvaigždę. Tačiau ant vienos paminklo pusės ir dabar gana aiškiai matomas musulmoniškas pusmėnulis ir šešiakampė žvaigždė, gerokai anksčiau užminę mįslę, kas palaidotas šioje vietoje. V. Kasparavičiui pamažu pavyko sudėlioti šios istorijos dėlionę.

Aukų neišvengė

Rusijos Federacijos Pasienio tarnybos muziejaus medžiaga, kurią išstudijavo V. Kasparavičius, patvirtina, jog 1870 m. iš sausio 6 į 7 d. carinės Rusijos pasienyje su Prūsija įvyko vienas iš kruviniausių susirėmimų su kontrabandininkais. „Kad sulaikytų kontrabandininkus su prekėmis, kurias gabeno 17 rogių vilkstinė, pasieniečių kapitonas Melechas ir 20 pasieniečių prie tilto surengė pasalą. Spirito kontrabandos mastą atskleidžia palyginimas, kad dabar tai sudarytų 10 kamazų. Bendra kontrabandos vertė būtų 100–150 milijonų šiuolaikinių rublių“, – istorijos detalėmis dalijosi istorinėje vietoje gyvenantis vyriškis.

Skirtinguose šaltiniuose išsiskiria versijos, kiek tuokart vežimų pasieniečiai sulaikė, tačiau dabar jau žinoma, kad susirėmimuose žuvo ir dabartiniame Kalniškės kaime buvo palaidotas kapitonas Melechas Ipolitas Davidovičius, pakirstas keturių kulkų. Kur atgulė antrojo žuvusio pasieniečio Ščegoliovo (jo pavardę V. Kasparavičius irgi rado Rusijos Federacijos Pasienio tarnybos muziejaus medžiagoje), kuriam teko šešios kulkos, palaikai, neaišku. Greičiausiai, pasak V. Kasparavičiaus, išvežtas į gimtinę ir perduotas giminėms. O kad žuvo ne vienas, patvirtina istorija Gedimino Kulikausko knygoje „Lietuvio kodas“ (2018 m.) ir nuotrauka joje iš M. Černuševičiaus knygos „Pasienio sargybos istorijos medžiaga“ (1901 m.) – „Rusų pasieniečiai prie susirėmime su lietuvių kontrabandininkais žuvusio Melecho ir jo pavaldinio kūnų.“

Musulmonų tikybos

Paminklo užrašas byloja, kad jį pastatė žuvusiojo žmona ir tarnybos draugai. V. Kasparavičius aptiko daugiau informacijos apie žuvusį Tauragės brigados pasienio sargybos Jurbarko muitinės srities karininką, tačiau jo gimimo data niekur neužfiksuota. Paminkle iškalta, kad „kapitonas Ipolitas Davidovičius Melechas nužudytas Prūsijos kontrabandininkų <…> būdamas 45 metų.“

Jau nekelia abejonių, kad jis buvo musulmonų tikybos. Atidžiai palaidojimo vietą ištyrinėjęs V. Kasparavičius pastebėjo, kad kapą įrėminę stulpeliai nukreipti į rytus. Pagal musulmonų laidojimo tradiciją mirusiojo galva nukreipiama į Meką. Prieš laidojant kūnas numazgojamas, pakvėpinamas, susukamas į lininę drobę, o į kapą nuleidžiamas ant dešiniojo šono. Kaip aiškina islamo tyrinėtojai, tik kankinius dera laidoti kruvinus ir su tais pačiais drabužiais. Tačiau kokios tautybės buvo Ipolitas Davidovičius Melechas? V. Kasparavičius daro prielaidą, jog galėjo būti totorius, nes pavardė esą totoriškos kilmės. Jei kas perskaitytų kitapus nei kapas paminkle išraižytus žodžius arabiškais rašmenimis, galbūt įmintų dar vieną mįslę, tačiau gali būti, kad tai maldos žodžiai.

Artima ir įdomu

Istorija yra šalia mūsų. Ją galima paliesti ir pabandyti išsaugoti. Tai patvirtina pašnekovo V. Kasparavičiaus pavyzdys: jei yra noro gilintis, domėtis, galima atrasti tai, kas dar ne visiems žinoma, atskleisti sau ir kitiems naujų faktų, o įdėjus pastangų – išsaugoti ateičiai paminklą kaip liudijantį dokumentą.

„Istorija – man įdomi sritis. Juk gyvenu tokioje vietoje: čia pat buvęs Anieliškės dvaras, į kurį buvo suvežti žydai, vėliau nužudyti Vėžaitynės miške; kitoje pusėje – maro kapinaitės, žemiau, Minijos link, – Freigofų kapas, o ant paminklo užrašas: „Praeivi / Atsidūksėk / už šioje Vietoje / Ilsančių sielas. / Fundacija / FREIGOFŲ / 29 – IX – 1932 m. / Gargždai“, – tarsi patvirtindamas, kad aplinka formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, sakė V. Kasparavičius. Jis nepraleidžia progos pasidomėti istorija ir keliaudamas užsienyje, o praėjusiais metais su šeima ir tėvais pabuvojo Gdanske, pamatė šiaurės Lenkijos pilis, Žalgirio mūšio vietą. Prieš keletą metų jie domėjosi LDK laikais statytų pilių griuvėsiais ir istorinėmis vietomis Vakarų Ukrainoje. Kol kas tik internetu aplankantis prosenelio, palaidoto Stretforde netoli Mančesterio, kapą, vyriškis su tėčiu planuoja kelionę į Angliją.

Laima ŠVEISTRYTĖ

V. KASPARAVIČIAUS nuotr.