„Kino pavasaris“ kviečia pažvelgti į save

„Festivalio filmų repertuaras – kruopštaus ir atsakingo programos sudarytojų metus trukusio darbo rezultatas“, – „Minijos“ kino teatre esančiame muziejuje sakė „Kino pavasario“ vykdantysis direktorius A. Ramaška.

Gero kino išsiilgusiems žiūrovams nėra kada nuobodžiauti ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, bet ir Marijampolėje, Utenoje, Anykščiuose, Varėnoje bei Gargžduose. 23-ią kartą vykstančio Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ organizatoriai pasistengė, kad šiemet kuo daugiau žmonių galėtų pamatyti aktualių, skatinančių mąstyti ir keistis filmų, kurie nuo praėjusio penktadienio rodomi 17-oje kino teatrų.

Festivalio „Kino pavasaris“ uždarymas – kovo 29 d. Jam pasirinktas Mindaugo Survilos filmas „Sengirė“ nukels į Lietuvos girias, kuriose tarsi sustoja laikas.

Gausi komanda

Apie 114 tūkstančių žiūrovų pernai sulaukęs didžiausias ir svarbiausias kino renginys Lietuvoje – Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ – šiemet vyksta net 11-oje šalies miestų. Gargžduose, „Minijos“ kino teatre, iki kovo 29 d. bus parodyta per 20 įvairių kūrėjų, tarp jų ir lietuvių, filmų. Festivalio vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška, svečiavęsis Gargžduose, žiūrovams, atėjusiems į atidarymo filmą „Sūnaus globa“, atskleidė, kad pasiruošimas „Kino pavasariui“ vyksta visus metus: „Keturi žmonės keliauja po pasaulio kino festivalius, kad iš visų sukurtų filmų atrinktų aktualius, pagal žiūrovų skonį. Lietuvos žiūrovai, kurie yra reiklūs ir išprusę, per dvi savaites iš viso pamatys 112 pilnametražių ir 56 trumpametražius filmus.“

Festivalio organizatorių komandoje, kurioje dirba 95 žmonės, gaunantys atlyginimą, dar yra 60 filmų vertėjų ir 250 savanorių. „Net jei salės būtų pilnos žiūrovų, be rėmėjų neišsiverstume. Sunkiausia viešąsias institucijas įtikinti, kad reikia prisidėti prie šio festivalio ir šių filmų sklaidos“, – atkreipė dėmesį festivalio direktorius, padėkojęs rajono merui už laiką, kurį skyrė anksčiau vykusiam susitikimui, kai festivalio organizatoriai kreipėsi paramos. Ir nors rajono Savivaldybė festivalio neparėmė, tai nesutrukdė „Kino pavasarį“ pristatyti Gargždų ir rajono žiūrovams.

Trejų metų įdirbis

„Minijos“ kino teatro vadybininkė-renginių koordinatorė Deimantė Jurevičiūtė prisipažino, kad ankstesniais metais iš gargždiškių sulaukdavo klausimo, kada ir Gargžduose bus „Kino pavasaris“, bet tekdavo juos nuvilti. „Įdėjome nemažai pastangų, kad festivalis atvyktų į mūsų kino teatrą. Kontaktus su organizatoriais užmezgėme dar 2015 m. ir nuo tada nuosekliai dirbome, palaikėme ryšį per mažesnius projektus – „Kino karavaną“, „Kino knygą“. Mano iniciatyva suorganizavome geriausių „Kino pavasario“ filmų savaitę, vėliau rodėme jų platinamą filmą „Šventasis“. Tai, kad festivalis yra čia, pas mus, – trejų metų įdirbio rezultatas“, – neslėpė D. Jurevičiūtė, džiaugdamasi, kad prisidėjo ir organizatorių noras išplėsti festivalio ribas.

„Kino pavasarį“ vadindama unikaliu reiškiniu Lietuvoje ir, ko gero, ryškiausiu kino festivaliu Rytų Europoje, ji ragina nepraleisti progos įsitikinti, kad festivalyje yra visko ir visiems. „Tai tikras atradimų ir įkvėpimų šaltinis, dozė optimizmo, energijos, kartais – aštrios satyros, nesuvaidinto realizmo. Laukiame visų – nuo mažiausiųjų iki vyriausiųjų. Tik nuo žiūrovų aktyvumo ir atsiliepimų priklausys, ar „Kino pavasaris“ sugrįš į Gargždus kitąmet. Daugumos filmų, kuriuos galima pamatyti festivalio metu, daugiau progos pamatyti nebus“, – perspėja „Minijos“ kino teatro vadybininkė-renginių koordinatorė.

Ragina keistis

Bendru festivalio organizatorių komandos sutarimu atidarymo filmu pasirinkta prancūzų režisieriaus Xaviero Legrand‘o psichologinė drama „Sūnaus globa“. Už geriausią režisūrą Venecijos kino festivalyje apdovanotas filmas pasakoja apie tėvų kovą dėl nepilnamečio sūnaus globos. Režisierius įvykius pasirinko vaizduoti iš skirtingų šeimos narių perspektyvų. Filme matome šeimą, kuri gali gyventi mūsų kaimynystėje – Prancūzijoje kaip ir Lietuvoje aktuali psichologinio ir fizinio smurto šeimoje tema. Kas pustrečios dienos, kaip teigia statistika, Prancūzijoje moteris miršta nuo savo vyro rankos ir dažniausiai tai įvyksta prieš ar po skyrybų proceso.

„Festivalio filmai – edukacinis laiptelis auklėti žmones. Jie neskirti linksminti, o įkvepia mus keistis, būti geresniais piliečiais, geresniais tėvais, geresniais kaimynais. Po filmo, manau, išėję daug galvosite“, – sakė A. Ramaška, pristatydamas „Sūnaus globą“. Kad pajustų žiūrovų reakciją, jis mėgsta stebėti išeinančiuosius iš salės po filmų. „Didžiausias atpildas organizatoriams, kai supranti, jog žiūrovams tai, ką pamatė, buvo labai svarbu. Kartais jiems net per sunku kalbėti. Kartais ilgai pasakoja, kaip vienas ar kitas filmas pakeitė jų gyvenimą“, – pripažindamas, kad būna labai jautrių susitikimų, sakė A. Ramoška. Jis prisiminė, kaip prieš kelerius metus po filmo „Benas X“ apie berniuką autistą su viena mama kalbėjosi apie pusantros valandos. Autistą vaiką auginanti moteris dėkojo, kad filmas suteikė jai reikalingų jėgų gyventi toliau ir džiaugtis bei pakeitė požiūrį.

Lietuvos šimtamečiai skatina optimizmą

„Kino pavasaris“ suteikia galimybę pasimėgauti ir lietuviškais filmais. „Minijos“ kino teatre žiūrovai jau matė kino klasika tapusius režisieriaus Arūno Žeb­riūno „Gražuolę“ ir „Gyvuosius didvyrius“, režisuotus A. Žebriūno, Balio Bratkausko, Vytauto Žalakevičiaus ir Marijono Giedrio, bei dokumentinį Editos Kabaraitės filmą „100 metų kartu“, skirtą Lietuvos valstybės šimtmečiui.

„100 metų kartu“, pasak filmo prodiuserio Kęstučio Drazdausko, inicijavo verslininkas Marius Čiuželis, labdaros ir paramos fondo bei „Sidabrinės linijos“ įkūrėjas. Idėją Lietuvos valstybės šimtmečiui pateikti šalies šimtamečių gyvenimo istorijas įgyvendinti padėjo režisierė E. Kabaraitė, fotografė Monika Požerskytė ir visa kūrybinė grupė.

„Kiek, jūsų nuomone, Lietuvoje yra šimtamečių žmonių? – po filmo „Minijos“ kino teatre klausė prodiuseris K. Drazdauskas. – 2015 metų duomenimis, jų buvo apie 250. Šimtamečių ieškojome įvairiais būdais: pasitelkėme pažįstamus, feisbuką, nes duomenų iš „Sodros“ negavome.“ Šiuo metu savo duomenų bazėje filmo kūrybinė grupė jau turi apie 120 šimtamečių. Po filmo Kaune prodiuseris išgirdo, jog dar yra galimybė nufilmuoti Lietuvos pirmosios ledo rinktinės žaidėją ir bene seniausią Lietuvos gyventoją šiaulietę. Žinoma, kad 10 šimtamečių lietuvių gyvena Amerikoje, bent po vieną – Australijoje ir Izraelyje.

Nuo balandžio 5 d. visus metus po Lietuvą keliaus ir M. Požerskytės paroda „100 metų kartu“. Fotografė nuotraukose įamžino apie 40, į albumą kartu su istorijomis pateko šiek tiek mažiau portretų, o filme žiūrovai pamatė 15 Lietuvos senolių, nuėjusių 100 metų kelią kartu su Lietuvos istorija. Penkių iš jų jau nebėra.

Jaudinantis iki ašarų, verčiantis šypsotis, skatinantis pozityviai mąstyti, suvokti išgyvenimų gelmę, nustoti dejuoti dėl smulk­menų – taip filmą „100 metų kartu“, kurį supras ir vaikas, apibūdino Gargždų „Minijos“ kino teatro žiūrovai. Kaip minėjo kino teatro vadybininkė-renginių koordinatorė D. Jurevičiūtė, jis Gargžduose dar bus rodomas balandžio mėnesį, o dabar kviečia į likusius festivalio filmų seansus.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.