Klaipėdiečiui fotomenininkui atminti – parodos ir albumas

„Tyrinėdama A. Dapkevičiaus archyvą supratau, kad gyvenimą jis stengėsi pavaizduoti realistiškesnį, pateikdamas tai, ko kiti galbūt nenorėtų matyti“, – pristatydama parodą ir fotografijų albumą Gargžduose, Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje, sakė menotyrininkė

D. Ruškienė.

Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje eksponuotą fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus fotografijų parodą „Ant realaus pasaulio pagrindo“ šiuo metu galima aplankyti Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje. Jos sumanytoja ir pirmojo A. Dapkevičiaus kūrinių albumo sudarytoja menotyrininkė Danguolė Ruškienė, keletą metų tyrinėjusi fotomenininko archyvą, pristatydama parodą gargždiškiams, pateikė įdomių faktų ir fotomenininko kūrybos įžvalgų.

Proga – jubiliejinė sukaktis

Praėjusiais metais klaipėdiečiui fotomenininkui Aleksandrui Dapkevičiui (1929–2007) būtų sukakę 90. Artėjant šiai sukakčiai menotyrininkė D. Ruškienė, pasitarusi su fotomenininkais, nusprendė tyrinėti gausų A. Dapkevičiaus fotografijos kūrinių archyvą, kurį sudaro apie 10 tūkst. negatyvų ir keli šimtai jo autorinių atspaudų. Po fotomenininko mirties kūrybinį palikimą priėmęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, neturėdamas sąlygų archyvo saugoti, nusprendė jį perduoti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai.

„Sulaukusi Klaipėdos miesto savivaldybės palaikymo, kuri man skyrė stipendiją, prieš kelerius metus galėjau atsidėti 10 metų nejudinto A. Dapkevičiaus archyvo tyrinėjimams. 2017 m. surengiau pirmąją jo darbų parodą „Ant realaus pasaulio pagrindo“, kuri buvo pristatyta Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir, žinoma, Klaipėdoje. 2019 m. fotografo gimimo 90-mečio proga sudariau fotografijų albumą, kurį parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba, o išleido „Drukos“ leidykla. Tai pirmas A. Dapkevičiaus fotografijų albumas, retrospektyviai pristatantis šio Klaipėdos fotografijos klasiko kūrybą“, – dėstė albumo idėjos ir teksto autorė, jo sudarytoja.

Kūrybingas, bet… nelabai mėgstamas

Sedoje Mažeikių rajone gimęs, o būdamas apie 30 metų atvažiavęs gyventi į Klaipėdą su šeima, A. Dapkevičius dirbo buitinio aptarnavimo kombinate „Gražina“ kaip amatininkas. Pasak menotyrininkės D. Ruškienės, tada jis ir ištobulino fotografijos techniką. „Vis dėlto kūrybinę laisvę pajuto šiek tiek vėliau, kai buvo pakviestas stoti į anuometinę Lietuvos fotografijos meno draugijos Klaipėdos sekciją. Apie 1970 m. įsitraukęs į klaipėdiečių fotografų veiklą, aktyviai ėmė rengti ir personalines, ir grupines parodas. Dažnai su kitu fotografu Vaclovu Strauku atstovavo Klaipėdos fotografijai tuometinėje Sovietų Sąjungoje, kiek įmanoma – užsienio šalyse“, – pasakojo ne tik kūrybą, bet ir biografiją ištyrinėjusi D. Ruškienė. Menotyrininkei teko pažinti kūrėją likus panašiai porai metų iki jo mirties. A. Dapkevičius, pasak jos, nebuvo labai mėgstamas kolegų, nes visą laiką kategoriškai reiškė savo nuomonę, buvo gana tiesmukas. „Kai pradėjau savo veiklą, pirmą kartą sutikau A. Dapkevičių Fotomenininkų sąjungoje ir jis paklausė, ką aš veikiu. Atsakiau, kad rašau apie fotografiją. Tada paklausė, ar fotografuoju. Atsakiau, kad ne. „Tada nieko gero neparašysi“, – pareiškė A. Dapkevičius. Man, kaip pradedančiajai, sparnai nuo tų žodžių neužaugo, bet tiesos jo žodžiuose buvo, – įsitikinusi menotyrininkė. – Norint kalbėti apie fotografiją, norint ją skaityti teisingai, reikia mokėti ne tik įvertinti kompoziciją, šviesą ir kita. Būtina žinoti, kokia technika fotografija sukurta, kokiomis aplinkybėmis ir žinoti daugiau apie autorių.“

Cenzūra įveikiama

Daug laiko klaipėdiečio A. Dapkevičiaus kūrybos archyvui skyrusi D. Ruškienė ir rengdama parodą, ir sudarydama jo fotografijų albumą, bandė parodyti įvairiapusišką fotografijos meistro kūrybą, tačiau akcentavo klasikinę, kuriai gyvenime jis skyrė daugiausia laiko: „Albumą traktuoju kaip savo asmenines menotyrines A. Dapkevičiaus kūrybos įžvalgas. Ko gero, jei fotomenininkas pats būtų sudaręs albumą, jis būtų atrodęs kitaip. Į albumą atrinkau reikšmingiausių kūrybos ciklų – „Pamario peizažai“, „Aktai“, „Vaikai“, „Portretai“ ir „Fotografika“ – kūrinius.“

Pasak D. Ruškienės, autorius labai vertino „Vaikų“ seriją. O jo fotografija, kurioje užfiksuotas pusnuogis vaikas, užmigęs prie šuns būdos, užsienyje vykusiame konkurse autoriui pelnė apdovanojimą.

„Sovietmečiu nemažai A. Dapkevičiaus, kaip ir kitų autorių, fotografijų, buvo cenzūruojama ir nepatekdavo į parodas. Fotografuodami socialistinio realizmo temomis fotografai bandydavo „prakišti“ tuos darbus, kuriuos patys vertino. Paaiškėjo, kad neretai vertinimo komisijos, atrinkdamos darbus eksponuoti užsienyje, matydavo vienus, o į parodas patekdavo kiti darbai. Problemų kildavo tada, kai tie kiti darbai pelnydavo apdovanojimus. Būdavo leidžiami konkursinių fotografijų katalogai, ir tokiu būdu Lietuvoje kildavo klausimas, kaip darbai ten atsirado. Taip nutiko ir su minėtu A. Dapkevičiaus kūriniu, komisijos atmestu, kaip neatitikusiu sovietmečiu propaguotų gražaus gyvenimo standartų“, – sovietinio gyvenimo realybę priminė D. Ruškienė.

Tolyn nuo klasikos

A. Dapkevičius gyveno Melnragėje, dažnai vaikščiodavo prie jūros, žinoma, nešinas fotoaparatu. „Jam labai svarbi buvo gamta, kaip menininko kalbą formavo būtent peizažai. Daugiausia gamtą fotografavo žiemą. Prie to paties motyvo grįždavo skirtingais metų laikais ir čia dirbdavo tol, kol gaudavo pageidaujamą rezultatą, kuris buvo jo mintyse“, – fotomenininko kūrybos procesą apibūdino D. Ruškienė.

Būdamas garbaus amžiaus A. Dapkevičius, pasak menotyrininkės, nustojo fotografuoti ir nebespaudė atspaudų, vis dėlto lankėsi pajūryje turėdamas kitą tikslą – rinko augalus, juos džiovino ir pjaustė. Taip gimė paskutinis ir labai prieštaringai vertinamas fotografijų ciklas, kurį pradėjo 2002 m. ir pavadino „Fotografika“. „Išskirtinis reiškinys menininkų kūryboje, nes A. Dapkevičius pradėjo piešti flomasteriais ir guašu ant savo senų fotografijų, lipinti džiovintus lapus ir daryti savotiškus koliažus. Taip gaudavosi nauji kūriniai, sukurti ant realaus vaizdo pagrindo. Visą gyvenimą buvęs konservatyvus, laikęsis klasikinės fotografijos nuostatų, senatvėje jis save išlaisvino“, – dėstė menotyrininkė pastebėdama, kad fotomenininkai, pamatę kūrinių ciklo „Fotografika“ pristatymą Klaipėdos fotografijos galerijoje 2005 m., buvo šokiruoti.

„Manau, kad šiandieniniame kontekste ciklas „Fotografika“ gali būti vertinamas kaip įdomus, unikalus reiškinys, kuris atsirado Klaipėdos fotografijoje. Tokie reiškiniai stebimi visame pasaulyje, tačiau tuo metu Lietuvoje dar nebuvo žmonės pasiruošę jo priimti“, – apidendrino A. Dapkevičiaus kūrybos tyrinėtoja.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.