Kodėl pritariu mero pasitraukimui iš Socialdemokratų partijos?
Nepriklausau jokiai politinei partijai, todėl esu nesuinteresuota ir galiu vertinti objektyviai. Stengiausi pasitikėti kiekviena partija, kuriai buvo suteiktas mandatas valdyti Lietuvą, nors kartais tekdavo nusivilti. Taip pat pasitikėjau Valstiečių ir žaliųjų partijos su socialdemokratais koalicija.
Nustebino socialdemokratų sprendimas pasitraukti iš koalicijos ir pereiti į opoziciją. Kiekvienas garbingas žmogus, davęs žodį, privalo jo laikytis. O čia ne vieno žmogaus žodis, o partijos įsipareigojimas, kurio atsisakymas kenkia viso Seimo darbui, tuo pačiu ir Lietuvai. Atsisakyti tokio įsipareigojimo galima tik dėl labai svarbių priežasčių. Ar jų buvo? Kildavo šiokių tokių nesutarimų ir iš vienos, ir iš kitos pusės, kuriuos pavadinčiau vaikiškais. Kartais pasireikšdavo per didelės ambicijos, kartais pritrūkdavo diplomatiško bendravimo. Tokių nesutarimų visada atsiranda, kai mąstantiems žmonėms tenka spręsti bendrus reikalus. Protingas žmogus pasakytų: pasiaiškink ir dirbk toliau. Pasielgta priešingai – pasiūlyta trauktis iš koalicijos. Šiam pasiūlymui dauguma socialdemokratų pritarė, matyt, nejautė tos didelės atsakomybės prieš Seimą ir tautą. Galbūt išsigando valdžios darbų kasdieninės kritikos, kartais visiškai nepagrįstos, ir nutarė tos naštos atsikratyti.
Seimo nariai socialdemokratai atsidūrė kryžkelėje. Jie jautė savo atsakomybę ir turėjo nuspręsti: ar atsisakyti savo įsipareigojimų, pasitraukti iš koalicijos ir pakenkti Seimo darbui, ar nepaklusti bendrapartiečių daugumos sprendimui?
Iš šalies žiūrint, man buvo visiškai aišku, kad Seimo darbas yra žymiai reikšmingesnis už partinius interesus. Seimo nariams apsispręsti buvo sunkiau, nes nepaklusus daugumos sprendimui grėsė pašalinimas iš partijos. Didelė dalis Socialdemokratų frakcijos narių pasirinko darbą valdančiojoje koalicijoje, o kad nereikėtų jų šalinti, patys pasitraukė iš Socialdemokratų partijos, išskyrus Seimo narį A. Vinkų. O aš vis dar tikėjau, kad nebūtų jų šalinę iš partijos. Juk tai – Socialdemokratų partijos branduolys, daugelis ėjo atsakingas pareigas ne tik partijoje, turėjo visuomenės pasitikėjimą – išrinkti Seimo nariais.
Neįsivaizduoju Socialdemokratų partijos be G. Kirkilo, A. Butkevičiaus, R. Šalaševičiūtės, I. Šiaulienės ir kitų. Man sako: taip numato Statutas. O aš galvoju: nėra taisyklės be išimties. (Dirbant teisme vieną bylą išnagrinėjom ne pagal įstatymą, ir Aukščiausiasis Teismas paliko galioti mūsų sprendimą, nes tuo atveju spręsti pagal įstatymą buvo neteisinga.). Statutą priėmė tie patys nariai, todėl jie galėjo jo ir netaikyti. Sako: nebus drausmės, bet tokių sudėtingų atvejų pasitaiko labai retai. Mano tikėjimas, kad bus surastas teisingas, humaniškas sprendimas be griežčiausios bausmės, žlugo, priėmus nutarimą pašalinti Seimo narį A. Vinkų iš Socialdemokratų partijos. Už ką? Aš nežinau jo veiklos partijoje, bet man teko šiek tiek bendrauti, kai jis dirbo vyr. gydytoju Santariškių ligoninėje, sužavėjo jo humaniškumas ir noras padėti. Todėl aš pritariu mero Vaclovo Dačkausko sprendimui pasitraukti iš Socialdemokratų partijos, nes negalima pasilikti su tais, kurie priima neapgalvotus sprendimus ir šalina iš savo gretų gerus žmones.
