Kolektyvizacijai nepaklususiems tremiamiems ūkininkams sovietų valdžia paliko tik botagą
Plungės rajone Mižuikų kaime gyvenusių ūkininkų brolių Bronislovo ir Stanislovo Lūžų šeimų pokario gyvenimas buvo kupinas okupantų „globos“. Nesutikę gera valia jungtis į kaime steigiamą kolūkį ir perduoti jo žinion visą ūkininkavimo metu užgyventą turtą jiedu 1949 m. buvo išbuožinti. Naujos santvarkos kūrėjams pasirodė, kad tie broliai yra nepataisomi tautos priešai, ir turbūt todėl jų šeimos buvo įtrauktos į tremiamųjų sąrašus. 1951 metų spalio 2 d. visi viename sunkvežimyje pradėjo ilgą kelionę į Krasnojarsko kraštą.
Įtvirtinta kolūkinė baudžiava
1951-ųjų metų trėmimai vykdyti tik Lietuvoje – Latvijoje ir Estijoje nebuvo. Per tuos metus tremta keturiais etapais. Kovo 31 d. – balandžio 1 d. (operacija „Sever“) nukreipta prieš „antisovietines“ ir „priešiškas“ religines bendruomenes.
Rugsėjo 20–21 d. ištremti partizanų giminaičiai arba laisvės kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos. Spalio 2–3 d. vykdomi vadovaujantis nutarimu „Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos“. Lapkričio 30 d. ištremta keliasdešimt ūkininkų šeimų. Namų iš viso neteko apie 20 457 žmonių. 1951 metais išvežusi paskutinius kolūkių „priešus“, sovietinė Lietuvos valdžia galėjo skelbti, kad kolektyvizacija pagaliau baigta. Taip nebeliko jokių kliūčių įtvirtinti kolūkinę baudžiavą.
Nepamiršk, Lietuva, nors užžėlę Sibire paliktųjų kapai… Nepamiršk, Lietuva.
Prisiminimus apie dviejų brolių Lūžų šeimų kelią į tremtį užrašė Bronislovo sūnus Vytautas, gyvenantis Gargžduose, ir Stanislovo sūnus Stasys (miręs).
Nesutikus stoti – išbuožino
Plungės rajone Mižuikų kaime gyvenusių ūkininkų brolių Bronislovo ir Stanislovo Lūžų šeimų pokario gyvenimas buvo kupinas okupantų „globos“, pradėjus steigti pirmuosius kolūkius. Nesutikę gera valia jungtis į kaime steigiamą kolūkį ir perduoti jo žinion visą ūkininkavimo metu užgyventą turtą jiedu 1949 metais buvo išbuožinti. Neteko gyvulių, padargų, sukaupto derliaus. Bronislovo šeimoje augusiems šešiems vaikams, o Stanislovo – keturiems vaikams ne visada tėvai beturėjo ką paduoti valgyti. Negana to, abiejų šeimų maitintojai Bronislovas ir Stanislovas po išbuožinimo dar vieniems metams buvo įkalinti Klaipėdos kalėjime iki 1950 metų spalio mėnesio. Grįžus iš kalėjimo Bronislovui po kurio laiko buvo pasiūlyta tapti kaime įkurto kolūkio pirmininku, nes tris buvusius nušovė. Bronislovas paklausė: „O kas maitins mano šešis vaikus, kai mane nušaus?“
Naujos santvarkos kūrėjams pasirodė, kad tie broliai yra nepataisomi tautos priešai, ir turbūt todėl jų šeimos buvo įtrauktos į tremiamųjų sąrašus. 1951 metų spalio 2 d. visi viename sunkvežimyje pradėjo ilgą kelionę į Krasnojarsko kraštą.
Po tremties, iki 1960 metų, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Bronislovas, tremtyje netekęs sūnaus, su šeima Lietuvon parvažiavo nesulaukęs šio termino, bet saugumas nurodė per 24 valandas palikti šalį. Šeima rado prieglobstį Latvijoje. Sugrįžo į Lietuvą 1963 metų vasarą. Brolio Stanislovo šeima iš tremties grįžo 1959 metais.
Stanislovas Lūža aprašė šeimos išgyvenimus tremtyje, kuriuos šiandien pateikiame skaitytojams.
Atimto turto vis tiek nepakako
S. Lūža savo prisiminimuose pasakojo: „1949 metais prasidėjo mūsų kančių kelias. Tais pačiais metais rugpjūčio mėnesį pas mus atvažiavo iš rajono valdžios, o namuose tebuvome mes, vaikai, ir mama. Tėvelis tą dieną buvo išvežęs atiduoti prievolę į Plungę. Sukvietė mus su mama į kambarį ir perskaitė tą respublikos ministrų sprendimą mūsų šeimą išbuožinti, ir tuoj pat kareiviai suvarė kaimynus su arklių vežimais ir krovė visą mūsų mantą į vežimus. Tuo metu parvažiavo tėvelis iš Plungės, visą prievolę atidavęs. Tai jam neleido iškinkyti arklių. Į jo vežimą pradėjo guldyti gyvas surištom kojom avis, kurių turėjome 12. Į jo vežimą visos netilpo, atvarė kaimyną su arkliniu vežimu ir likusias suguldė jam. Mamą kareiviai išsivedė į ganyklą, kur buvo pririštos karvės. Dvi buvo arti, jas patys parsivedė. Viena buvo pamiškėj, tos parvesti nusiuntė mamą, nes į pamiškę kareiviai nėjo. Kai parėjo su karve, jau beveik viskas buvo sukrauta į vežimus. Du vežimai avių į kiekvieną po šešias, vienas su veisline kiaule ir 12 paršiukų, 10 žąsų, plūgu, drapaku, akėčiomis bei maišai su grūdais. Iš tvenkinio sugaudė antis. Palipę ant aukšto kareiviai pamatė audeklo didelį rietimą, kurį mama pati buvo išsiaudusi, tai ir jį paėmė ir įdėjo į vežimą. Viską sukrovė ir išvažiavo. Netoli Kulių buvo didelis ūkis, ten viską iškrovė. Kaimynus paleido su vežimais į namus, o tėveliui pasakė: gali eiti pėsčias į namus. Kol parėjo, jau buvo vėlus vakaras. Parsinešė vien tik botagą, leido.
Kelioms savaitėms praėjus, tėvelis gavo kvietimą į rajono vykdomąjį komitetą. Ten pasakė, kad reikia primokėti grynais pinigais, nes neužteko to, kai jie įkainojo visą turtą, kurį buvo atėmę. Tą dieną dar jį paleido į namus. Kelioms dienoms praėjus, vėl gavo šaukimą pas prokurorą. Prokuroras jam sako: tu tyčia nenori mokėti tų pinigų, dar trūksta. Tą dieną jo nebepaleido. Suėmė ir iškėlė baudžiamąją bylą. Po dviejų savaičių buvo teismas Plungėje. Mama ir kiti liudininkai turėjo ten dalyvauti. Teismas jam priteisė vienus metus kalėjimo ir išvežė į Klaipėdos kalėjimą, kuriame jis išsėdėjo visus 1950-uosius metus.
Į mokyklą nebeišleido
1951 metais spalio mėnesio 1 dieną, ankstų rytą, dar buvo tamsu, kai mus visus pažadino stiprus bildesys į duris. Pareikalavo atidaryti duris. Kai tėvelis atidarė, suėjo ginkluoti kareiviai, susėdo virtuvėje ir sako: leskit truputį pailsėti. Nieko nesakė, kas atėjo, tik paklausė, ar visi esame namie. Išaušo. Mama vaikus pažadino į mokyklą. Atsikėlėme, apsirengėme. Mama paruošė mums pusryčius. Kvietė ir tuos kareivius. Jie priėjo prie stalo ir atsisėdo. Visi valgėme. Mes, vaikai, tuoj apsivilkome paltukus ir norėjome eiti į mokyklą, nes buvo tas laikas, kada kitais rytais eidavome. O kareiviai mums sako: vaikai, šiandien neikit į mokyklą, nes nemokys. Mes klausiame, kad mokytoja nieko nesakė. Tai ji pamiršo pasakyti, atsakė kareiviai. Netrukus atbėgo kaimynai, kurie gyveno netoli mokyklos. Mokykla buvo mūsų tėvelio brolio ūkyje. Sako, jau Lūžos Bronislovo šeimą krauna į mašiną. Buvo kokia 10 valanda, kai į mūsų kiemą įvažiavo „Pobeda“. Iš jos išlipo dailiai apsirengęs vyriškis su portfeliu ir aukso spalvos akiniais. Jis tuoj pat įėjo pas mus į virtuvę, pasisveikino, paklausė, ar visi esame namie, ar niekas iš mūsų šeimos niekur nėra išėjęs ar išvažiavęs. Pasiėmė popieriaus lapą ir perskaitė, kad visą šeimą nutarta perkelti gyventi į Rytų Sibirą. Pasakęs tai, jis pasižiūrėjo į laikrodį, davė dvi valandas pasiruošimui, tuoj atvažiuos mašina. Ir išėjo.
Sužinoję kaimynai subėgo mums pagelbėti rišti patalynę, pagalves, drabužius. Kažkuris kaimynas papjovė paršiuką, kurį mama buvo nusipirkusi, kai tėvelis kalėjo. Nuplikė karštu vandeniu, išvertė vidurius, įkišo į maišą, užrišo ir padavė mums į mašiną. Dar ir šiandien prisimenu: buvom visi jau mašinoje, kartu ir dėdės Bronislovo šešių žmonių šeima, kai teta paklausė, ar visi esam. Atviroje mašinoje buvo 14 žmonių. Išvežė į Plungės traukinių stotį.
Prigrūstuose vagonuose – žmonių pažeminimas
Kas dėjosi Plungės traukinių stotyje, sunku apsakyti. Jau stovėjo gyvuliniai vagonai, visus grūdo į juos. Dar ir šiandien atmenu šiurpų vaizdą, nors tada man buvo tik dešimt metų. Prie vagono atbula privažiavo kita mašina, kurioje buvo tik viena nepažįstama didelė šeima su mažais vaikais. Motina tuos savo mažus vaikus kilnojo iš mašinos į vagoną. Vieną mergaitę ji iškėlė ir paleido, o kareiviai mėto ryšulius nežiūrėdami nieko. Vienas kareivis metė tokį didelį ryšulį ir pataikė tiesiai prie tos mergaitės. Kai viską iš tos mašinos iškrovė, pristūmė prie vagono mūsų mašiną ir pradėjo mesti į tą vagoną tik mūsų šeimos ryšulius, dėdės Bronislovo šeimai neleido. Tuoj mašina privažiavo prie kito vagono. Prigrūdo mūsų vagoną pilną ir uždarė duris. Neleido nė vienam niekur išeiti. Taip visi išbuvome iki pat vakaro, pro vagono langiuką matėsi sutema. Jau buvo naktis, kai prie langiuko pasigirdo bildesys. Tai kareiviai uždarinėjo langelius, uždarė ir mūsąjį. Netrukus traukinys pajudėjo į tą baisią kelionę. O kas dėjosi tuo momentu, nerandu žodžių tai aprašyti.
Visi, kas tik buvom vagone: vyrai ir moterys, seni žmonės ir vaikai, visi, susiėmę veidus į rankas, pradėjo taip garsiai verkti. Vagone pasidarė toks riksmas, baisu ir pagalvoti. Taip uždarę langus vežė, kol traukinys išvažiavo iš Lietuvos. Kai pirmą kartą atidarė langelius, jau buvo ne Lietuva. Traukinys važiuodavo naktimis, o dienomis ištisai stovėdavo. Kelionė ilga ir sunki. Važiavom tris savaites. Per jas nė vieno karto neišleido į lauką, į gryną orą.
Sibire atėmė pasus
Nuvežė mus į Krasnojarsko kraštą Užūro rajoną. Ten jau žiema. Kai išlipome iš vagono, nebemokėjome eiti, linko kojos, akys bijojo šviesos. Mūsų ir dėdės šeimas paskyrė į tarybinį ūkį. Atvažiavo mašinos, sudėjo visų mantas ir vėl atviromis mašinomis išvežė į tarybinio ūkio centrą už 30 km nuo Užūro. Važiuojant visi apsivyniojo rankas, kojas ir veidus visokiais skudurais, nes ten tikra Sibiro žiema. Nuvažiavus į vietą, liepė daiktus susinešti į kino salę, suolų joje jau nebebuvo. Suėjome 50 šeimų. Netrukus atėjo aukštas, kariškai apsirengęs vyras su lazda. Vertėjo pagalba pasakė, kad yra mūsų komendantas ir sukvietė suaugusiuosius pasakyti pavardę, vardą, gimimo metus. Surinko pasus, davė pasirašyti. Kitą dieną su vertėju atėjo tarybinio ūkio direktorius, paskirstė darbo vietas. Mūsų ir dar vieną šeimą išvežė nuo centro už 8 km. Patalpino viename nedideliame kambaryje. Jame pliki iš lentų sukalti narai, pasienyje stovėjo mažas, apvalus metalinis pečiukas. Taip gyvenome trejus metus, kol kiekviena šeima gavo po atskirą kambarį.
Tėvelį jau kitą dieną po atvykimo išvarė į darbą šerti avių. Rusė mokytoja vaikus paragino eiti į mokyklą. Klasėje pamačiau to didžiojo žmogaus Stalino portretą, iš kurio visą laiką žiūrėjo į mus, rusų, kalmukų, lenkų ir lietuvių vaikus. Mokytoja priėjo prie manęs, rodo po vieną paveiksliuką, kad pasakyčiau rusiškai, ką matau. Kiek rodė, nė vieno nežinojau. Kai parodė į berniuką, aš pasakiau „malčik“. Ji nusišypsojo ir nuėjo prie savo stalo.
Namo – su džiaugsmo ašaromis
Per vasaros atostogas teko ir vaikams eiti prie darbo: ganyti avis, rauti piktžoles iš kviečių lauko. Rudenį, kai buvo javapjūtė, tekdavo saugoti nuo vištų ir žąsų supiltas kviečių grūdų krūvas. Mamą varydavo su šiupele iškrauti mašinas.
Mokytis buvo sunku, nes nemokėjom rusų kalbos. Kai išmokau, tai sekėsi net labai gerai. Kai baigiau 4 klases, tėveliai leido mokytis vidurinėje mokykloje, kuri buvo ūkio centre už 8 km. Visi vaikai, kurie joje mokėsi, per savaitę gyvenome toli nuo namų „ant kambario“ pas lietuvius. Taip baigiau 7 klases. Tais pačiais metais, pavasarį, atvažiavo komendantas, sukvietė suaugusius lietuvius ir pasakė, kad esame laisvi, jei norime, galima grįžti į Lietuvą. Koks džiaugsmas! Pravirkom džiaugsmo ašaromis. Pradėjome ruoštis į gimtinę, į Lietuvą. Ruduo, lapkritis… Grįžimą atidėjo, nes vyresnioji sesuo ištekėjusi laukėsi kūdikio ir susirgo. Kartu su vyru prašė nevažiuoti, palaukti, kol grįš iš ligoninės, nes nori važiuoti kartu. Laukėme. Į traukinį sėdom tik 1959 metų sausio mėnesį. Sausio 15 d. jau išlipome Plungės stotyje. Toj pačioj, kur 1951 m. spalio 2 dieną gyvuliniuose vagonuose prasidėjo kelias į tremtį…“
Buvusių tremtinių
S. ir V. Lūžų prisiminimus spaudai parengė
Ritutė LANKUTIENĖ ir Verutė NEKREVIČIŪTĖ
