„Kraštoraščiuose“ – kintantys gamtovaizdžių pasauliai
Dailininkė V. Urbonavičienė personalinės parodos „Kraštoraščiai“ atidaryme „Klaipėdos galerijoje“.
Gamtos tema šios dailininkės darbuose – dominuojanti. Įstabus ir hipnotizuojantis jos pasaulis, kurio iki galo atskleisti neįmanoma jokiomis raiškos priemonėmis, čia virsta savitu pasakojimu ne tik apie vaizdingiausius kampelius, bet ir apie save. Apie tai, ką jaučia, galvoja ir kuo gyvena autorė. Todėl jos liejamos akvarelės niekuomet netampa realybės kopijomis. Tai – asmeninės autorės interpretacijos, kuriose svarbu ne tik tai, ką regi. Lygiai taip pat, o gal ir svarbiau yra tai, ką išgyveni regėdamas vienus ar kitus vaizdus. Tai – veikiau jausmų ir įspūdžių, patirtų ir išgyventų kontaktuojant su gamta, variacijos. Aiški ir tvirtai suręsta kompozicija neleidžia V. Urbonavičienei atitrūkti nuo realaus vaizdo pagrindo, bet ir neįkalina jos minčių popieriaus lakšte. Jame dėliojami vaizdai, kaip ir jausmai – įvairialypiai, apimantys nuo akimirką trunkančios nuostabos iki ilgų ir nostalgiškų apmąstymų.
Gamta autorės gyvenime visuomet užėmė ypatingą vietą. Savo vaikystę ji prisimena milžiniškų medžių kaimynystėje. Kai kiekviena jos diena buvo neatsiejama nuo jų draugijos. Vėliau, gyvendama Klaipėdoje, ji ilgėjosi žvilgsniu neaprėpiamų laukų ir prašmatnių lapuočių vainikų. Tik, kai išsikėlė už miesto ir vėl apsigyveno gamtos apsuptyje, jai pavyko atgauti pusiausvyrą, surasti save tarp buvusio ir nūdienio laiko. Anot jos, po daugelio metų ji pagaliau pasijuto lygiai taip pat, kaip tada, vaikystėje. Be galo artima gamtai.
Akvareliniuose autorės peizažuose – dažnai jos lankomos vietos. Užsifiksavusios mintyse, prisiminimuose ar paskubomis nužymėtos eskizuose. Perregimi, skaidrūs vaizdai čia atrodo nestabilūs ir pažeidžiami, nuolat besimainantys. Ir tik atidžiau pažvelgus atsiveria itin kruopščiai ir atsakingai naudojama technika, kur kiekviena linija tiksliai aprėmina, suvaldo tarsi pabėgti ketinančias skysto dažo dėmes. Šios linijos autorės darbams suteikia savotišką pagrindą, panaikinantį bet kokias abejones vaizduojamų pasaulių egzistavimu. Linijos vaidmuo V. Urbonavičienės akvarelėse – lygiavertis spalvinei dėmei. Jos brėžiama linija – aiški ir nenuginčijama, niekada – papildanti, dažniausiai – dominuojanti. Kartais netgi – centrinė, vaizdingai ir gana aiškiai nupasakojanti kūrinio prasminį lauką.
Tai, kad V. Urbonavičienės vaizduojami gamtovaizdžiai ne visada lengvai identifikuojami, priartina jos darbus prie abstrakcijų, kuriose dėmė iškalbingesnė už konkretų objektą, o visuma – žymiai svarbesnė už detalę. Preciziškai atlikti autorės darbai pasižymi lakoniška forma ir žemės spalvoms giminingu koloritu. Santūrios spalvos ir prislopinta šviesa, iliustruodamos mūsų krašto klimatą, paliudija, kad autorė neatitrūksta nuo gimtųjų vietovių. Ritmingai dėliojami lengvi potėpiai keliauja iš vieno darbo į kitą, nuo vieno gamtos lopinėlio prie kito. Kartais virsdami ženklu, kartais formuodami savotiškas nuorodas į greta kabančius autorės darbus. Taip mezgamos jungtys tarp įsivaizduojamų ir egzistuojančių pasaulių. Tarp realybės ir fikcijos.
Nepaisant to, kad dailininkės darbuose vaizduojami gamtiniai motyvai yra gana nutolę nuo tikrovės, jie niekada nepraranda ryšio su realybe. Atidžiai įsižiūrėjus, atpažįstami platūs, beveik neaprėpiami laukai. Tūkstančius kartų matytos iš smėlio supustytos kopos prie jūros. Boluojantys vandens telkiniai ir daugybė medžių. Beveik visur – labai aiškus horizontas. Kaip tvarkos ir pusiausvyros garantas tarp dangaus, žemės ir vandens. Čia – viskas, kas sutinkama dailininkės kasdieniame ir nekasdieniame kelyje.
Kaip teigia parodos anotacijos autorė, literatė Sondra Simanaitienė, „Virginijos Urbonavičienės akvarelė – jausmo ir proto pusiausvyros paieškos. Ji nebijo tuščios erdvės, tačiau jos nepalieka kaip savipakankamos vietos. Į tuščią erdvę lyg kareiviai žygiuoja medžiai ir jų šešėliai. Gamtovaizdis dažniausiai turi aiškiai užbrėžtą horizonto liniją, kuri, jeigu ir dingsta trumpam, yra nujaučiama ir būtina, kad medžiai, vanduo, žemės plotai atrastų savąją vietą mylinčiame pasaulyje.“ Šios dailininkės akvarelės yra itin talpios. Visam kam čia pakanka vietos. Ir gamtos objektams, ir besimainančioms jos stichijoms. Ir metams bėgant besikeičiantiems žmogaus jausmams.
Danguolė RUŠKIENĖ
Autorės nuotr.
