Kunigas Mykolas Vaitkus savo misija laikė pagelbėti visiems
Šiemet pirmą kartą skaitytojus pasiekė lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 metų dienoraščių knyga. Du jo ranka rašyti sąsiuviniai aptikti tvarkant prof. dr. Vandos Zaborskaitės asmeninį archyvą. Kaip žinia, profesorė ir jos bendraminčiai mokslininkai buvo artimi Putino bičiuliai Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje.
Keletoje dienoraščių puslapių minimas iš Gargždų kilęs poetas, iškilus visuomenininkas, leidinių redaktorius, kunigas Mykolas Vaitkus (1883–1973). Lietuvos Seimas jo garbei 2023-iuosius paskelbė jo sukaktuviniais metais.
Manau, mūsų skaitytojams gali būti įdomu žinoti, kokie ryšiai siejo abu literatūrai ir kultūrai atsidavusius asmenis nepriklausomoje Lietuvoje. Po Antrojo pasaulinio karo JAV apsigyvenęs M. Vaitkus parašė ir išleido aštuonias atsiminimų knygas, dabar turinčias svarbią reikšmę vertinant ano meto įvykius mūsų šalies gyvenime, jose atsiskleidžia jautri, gailestinga, atlaidi poetiška dvasininko siela.
S. Čiurlionienės šeštadienių „arbatėlės“
Jos tęsėsi ir pasirodžius pirmiesiems gresiančio karo ženklams. 1940 m. kovo 16 d. įraše Putinas pažymi, kaip susitikę rašytojai diskutavo „apie tautinę kultūrą, santykius tarp liaudies ir inteligentijos, apie V. Krėvės apysaką „Raganius“ ir studiją apie ją: „Daugiausia, berods, plepėjo, kaip paprastai, Vaitkus. Aš pasisakiau, kad man „Raganius“ nelimpa prie širdies… Taip parašytas „Kunotas“, „Mindaugo mirtis“, o Krėvė juos laiko geriausiais savo veikalais.“ Įspūdžiuose iš kitos „arbatėlės“ rašoma, jog „Vaitkus vis darosi panašesnis į senstantį, net per daug judrų plepį. – Ir klausimas pačiam sau: – O aš?“ Tų pačių metų rugpjūčio 31 dienos įrašas: „Buvau pas Č-nę. Ketinu būti ir daugiau jos „šeštadienio“ būrelio dalyviu, bet atsilankė tik vienas Vaitkus. Apgailestavom, kad neatvyko Saliomėja su įspūdžiais iš kelionės Maskvon.“
Reikia turėti galvoje, jog tai buvo ypatingas laikotarpis ne tik paties Putino gyvenime, bet ir visos šalies: karas, okupacijos, lietuvių suėmimai ir tremtys. 1940 metų liepos 14–15 dienomis okupuotoje Lietuvoje vykdyti rinkimai į Seimą, kurių organizavimas iš esmės buvo vienas iš sovietinių politinių spektaklių. Prieš rinkimus suimta apie 250 buvusių valstybės politikų, karininkų, visuomenininkų. Taigi, sudėtingas metas inteligentijai pasirinkti – priešintis ar prisitaikyti?
Savo ruožtu Mykolas Vaitkus atsiminimų knygoje „Nepriklausomybės saulėj“ tvirtina, jog nuo pirmųjų susitikimų jį žavėjo Putino asmenybė: „Bendraudamas jausdavau tarytum kokia egzotinė žavinti jėga dvelkė iš jo – kilni, bet švelni, rimta, jauki, patraukli, bet įkvepianti pagarbą… O jo išvaizda! Formingą galvą nešas tiesiai. Vešlus tamsių plaukų kūgis. Veidas liesas, lūpos rimtai sučiauptos… Visas stotas bei išvaizda – gimusio princo, oriai didingo ir maloniai estetiško. Visos moterys juo žavisi… Labai ištikimai jis lankėsi pas Čiurlionienę, tačiau, – atsimena M. Vaitkus, – nieko savo juose neskaitė, diskusijose mažai dalyvavo, buvo nešnekus, kuklus, mįslingas.“
Manykime, štai kodėl visus linkęs pastebėti, pakalbinti ir geraširdiškai diskutuoti šnekusis kunigas Mykolas Putinui rodėsi tarytum senstelėjęs plepys. Be abejo, tam galėjo būti ir kitokios priežastys.
Diplomatas, bičiulis, užtarėjas
Kaip yra pastebėję M. Vaitkaus amžininkai – dvasininkai ir pasauliečiai – kunigas Mykolas supratingai išspręsdavo opesnius dvasinio gyvenimo konfliktus. Retas sugebėdavo prilygti jo diplomatiniam talentui. Tad ir tą kartą Kaune pasklidus gandams apie universiteto profesoriaus kunigo V. Mykolaičio draugystę su jo namuose gyvenančia studente Emilija, pasak M. Vaitkaus, negalėjo palikti nenugirstas bažnytinės vyresnybės. Vilkaviškio vyskupas A. Karosas patikėjo savo buvusiam klierikui išsiaiškinti, ar tokie santykiai tarp kunigo ir panelės studentės nėra labai pavojingi. Kunigas Mykolas vyskupui girdint abejojo: sakė nematantis tokio pavojaus, nes poetas Putinas, jo nuomone, padorus vyras, rimtų tradicinių papročių, tad gal neverta imtis kokių oficialių žygių, nes „skandalas pasidarytų dar viešesnis ir stipresnis. O kol kas mes, kunigo Mykolaičio draugai, bandysim daryti jam įtakos, kad jis nutrauktų santykius su p-le Kvedaraite, bent jos nevestų…“
Kunigas Mykolas žodį tesėjo. Apsilankęs Putino namuose ilgokai nuoširdžiai ir atvirai kalbėjosi įtikinėdamas, jog „vedybos būtų sulaužymas svarbaus bažnytinio įstatymo, revoliucinis žingsnis, griaunantis bažnyčios autoritetą… Kiekvienas rašytojas, ypač toks talentingas ir populiarus, įžymus ir mylimas universiteto profesorius yra gilia prasme visuomenės auklėtojas, ne vien jo žodžiai, o ir gyvenimo pavyzdys stipriai veikia žmones… Mano brangusis dainiau, ir jūs priklausote tai kūrėjų grupei…“
Pats aiškiai regėjo, kaip Putinas viduje kankinasi, jam skaudu klausytis tokių žodžių, tad kunigas Mykolas, rašo atsiminimuose, tą skausmą stengėsi švelninti. O grįždamas jautėsi beveik pasitenkinęs.
Modernistinis romanas – sensacija
Metams praėjus po šio pokalbio V. Mykolaitis-Putinas, gavęs keliems mėnesiams apmokamų kūrybinių atostogų, išvyko į Pietų Prancūzijos kurortą Nicą ir ramiai susikaupęs rašė. 1933-iaisiais pasirodęs jo modernistinis psichologinis romanas „Altorių šešėly“ buvo didžiausia Kauno literatūrinė ir visuomeninė sensacija. Dar ir dėl to, kad talentingai parašytas kūrinys siejasi su paties rašytojo asmenine drama.
M. Vaitkus mena, jog „vos pasirodžius rinkoj visi suskato jį nupirkti ir kuo greičiau perskaityti. Ir aš taip padariau. Ėmiau skaityt ir – visiškai susižavėjau. Toks šviesus, toks dar rasotas, toks švelniai jausmingas, tokia nekalta, tokia pagaunanti meilė… Tai tikro talento pasireiškimas. Man graudu pasidarė. Mano Dieve, maniau sau, kaip dosniai, kaip įvairiai esti Tavo apdovanojami išrinktieji žmonės…“
Suprantama, kad tarp dvasininkijos kilo susirūpinimas: kunigų seminarija pavaizduota neteisingai. Atsiminimuose radosi tokios eilutės: „Nors iš vienos pusės žavėjausi Putino veikalu, bet iš antros susidariau įspūdį, kad tas romanas mums katalikams nėra nekvalifikuotai priimtinas, tad nei propaguotinas.“ Netrukus susitikęs su knygos autoriumi M. Vaitkus kaip galima švelniau išdėstė savo nuomonę, šis taip pat supratingai išklausė, abu maloniai ir mandagiai atsisveikino.
Deja, visos pastangos, kad poetas „nedarytų kraštutinių žygių“, nuėjo veltui. Vincas Mykolaitis-Putinas atsisakė kunigystės, vedė, vyskupijos tribunolo sprendimu buvo ekskomunikuotas.
Vidinės laisvės jausmas
Rašydamas atsiminimus ir prisiminęs pokalbius su Putinu apie romaną „Altorių šešėly“, M. Vaitkus atvirai išsakė savo patirtį, kaip jį „dažnai ir sunkiai kamavo valios laisvės problema: koks būsiu, kuriuo keliu per visą gyvenimą eisiu ir kur galutinai nueisiu… Anuomet buvo toks užėjęs tarpas – iš pagrindų ištirti ir solidžiai galutinai savo protu, o ne vien tikėjimu įsitikint, jog tikrai esu laisvas.“
Tad kur tikroji žmogaus valios laisvė?
Pokalbyje su Putinu išgirdęs kiek sarkastišką ir kategorišką jo atsakymą: toks klausimas jam išvis neegzistuoja, jis aiškiai jaučiasi esantis visai laisvas, anot M. Vaitkaus, šiame atsakyme slypėjo poeto supratimas, jog mene reikalinga pažanga, o naujo nerasi besikapstydamas tame, kas visų jau priimta, įprasta, jaučiama ir vertinama. Kūryboje vidinės laisvės jausmas kurti, reikštis ir skleisti savo mintis yra svarbiausia sąlyga. Be vidinės laisvės jausmo negali būti tikros, nuoširdžios kūrybos, nes tik tai leidžia kūrėjų dvasiai jautriai rezonuoti į gyvenimo pokyčius.
Iš prigimties būdamas socialus ir visuomeniškas žmogus, poetas, kunigas, garbės kanauninkas Mykolas Vaitkus savo paties gyvenime pasižymėjo ištobulinta asmenine valia, oria išmintimi ir erudicija.
Tuo ir didžiuojamės.
Aldona VAREIKIENĖ
