Kurkime sveikos ir saugios kaimynystės aplinką
Visada būdavo malonu skaityti laikraštyje apie bendruomenių kūrimąsi ir jų veiklą gyvenvietėse. Kai šiandienos kaimynai pykstasi ir atsitveria aukštomis tvoromis, džiaugiausi Žemaičių, Užuovėjos ir kitose gatvėse matydama pakabintas lenteles „Čia veikia saugios kaimynystės grupė“.
Dar džiugiau buvo šeštadienio „Bangos“ laikraštyje perskaityti straipsnį „Liepų gatvės gyventojai papildė saugių kaimynų gretas“. Kelintą kartą žvelgiu į nuotrauką ir matau joje pažįstamus veidus, pagyvenusius ir jaunus žmones. Jaučiu pagarbą šios gatvės gyventojams. Taip maloniai žurnalistės užrašyti šių žmonių vardai, papasakota gatvės kūrimosi istorija. Ką būtų atsakiusi Liepų gatvės gyventoja V. Gedgaudienė pro šalį einančiam praeiviui, jam paklausus: „Kokie žmonės gyvena šioje gatvėje? Ar gera šioje gatvėje gyventi?“ Manau, kad Violeta būtų atsakiusi ir šis straipsnis mums pasakė: „Čia gyvena nuoširdūs, darbštūs, draugiški žmonės. Jie žmonės – ne angelai! Gyvenant kartu visko pasitaikė!“ Visiems būtų gera gyventi tokioje gatvėje.
Mūsų, Vytauto gatvė, netoli nuo Liepų gatvės. Ką atsakytų mūsų gatvės artimiausias kaimynas/ė, kai praeidamas pro šalį praeivis paklaustų: „Kokie žmonės gyvena Vytauto gatvėje? Ar gera šioje gatvėje gyventi?“ Atsakymą žino kiekvienas šios gatvės senbūvis. Būtų atsakyta: gatve bėgioja katinai, neduoda ramybės šunų lojimas, iš kaminų rūksta neaiškūs dūmai, kaimynų medžio šakos lenda pro tvorą, o rudenį lapai įkrenta į kiemą… Šis kaimynas teršia aplinką, kelia triukšmą, sukelia elektros srovės svyravimus… Nuo šių kaimynų prasidėjo širdies permušimai… Gyventi šioje gatvėje neįmanoma!
Ką aš galėčiau atsakyti į praeivio klausimą: „Kokie žmonės gyvena Vytauto gatvėje?“ Prisimenu, kaip apsidžiaugiau, kai gavome sklypą namo statybai. Dar labiau, kad Vytauto gatve vadinsis. Mat mano 18-metis brolis Vytautas žuvo tarnaudamas sovietų armijoje prie Kinijos sienos. Ten jis ir liko… Atsakyčiau: „Graži ir rami mūsų gatvė. Darbštūs, tvarkingi ir nuoširdūs žmonės gyvena mūsų gatvėje. Beveik kiekviena sodyba verta apdovanojimų už gražiai tvarkomą aplinką. Džiugu, kad čia savo šeimas sukūrė ir gyvena mūsų vaikai ir anūkai.“
Ar gera šioje gatvėje gyventi? Buvo gera, kai visi jauni, optimistiški, draugiški kibome į darbus.
Savo lėšomis tiesėme gatvę, skubėjome vieni kitiems į pagalbą. Prisimenu savo kaimynus Ireną ir Danielių, Mortą ir Vidą, Vladą ir Juozą, kurie buvo ne tik atstumu, bet ir savo pagalba arčiausiai. Viskas iškyla atmintyje, lyg viskas vyktų tik šiandien… Gera, kai galėjome pasikalbėti, išsikalbėti, sulaukti pagalbos ir t. t. Buvo gera tada, kai viską pradėjome. Tada, būdami svetimi ir nepažįstami, buvome artimesni nei šiandien. Įtarumas, priekabiavimas, visur vien blogio matymas, lyg virusas užkrėtė dalelę mūsų gatvės… Tarsi vėžys griaužia nerimas ir baimė: „Ką dar blogo padarėme? Kas dar nepatiks mūsų kaimynui/ei?“ Žinome, kad gatvė nėra reabilitacijos sanatorija! Gatvėje gyvena skirtingi žmonės: su savo dorybėmis ir klaidomis. Čia dirbama, išgyvenami džiaugsmai ir rūpesčiai.
Gyvenant kartu visko pasitaiko! Ar galėtume gyventi ramiau, saugiau? Taip! Nugriaukime savo širdyje pastatytas akmenines sienas. Pamirškime nuoskaudas. Nepasitenkinimą, pyktį keiskime geru žodžiu, šypsena! Supratingumu, atlaidumu sukūrę savo širdyje ramią, geranorišką aplinką, sukursime sveikos ir saugios kaiminystės aplinką sau ir savo vaikams. Nedelskime, nes laiko neturime daug!
Tada galėsime visi atsakyti: „Gargžduose yra Vytauto gatvė, kurioje ramu, saugu ir gera gyventi senam ir jaunam, nes čia gyvena patys nuoširdžiausi žmonės!“
Vyda URNIKIENĖ
Vytauto gatvės pirmoji gyventoja
