Kūrybiniame kelyje išgyventi žmogaus gyvenimą…
Popietės „Žemės keleivis“, skirtos rašytojo, mūsų rajono garbės piliečio Petro Dirgėlos 70-mečiui, dalyviai ir svečiai.
Šie žodžiai ne kartą nuskambėjo J. Lankučio viešojoje bibliotekoje vykusioje popietėje „Žemės keleivis“, skirtoje rašytojo, Gargždų garbės piliečio Petro Dirgėlos 70-mečiui. Pažinojusieji rašytoją, kartu ėję tais pačiais gyvenimo keliais ir tie, kurie dar tik bando atrasti jį iš knygų, renginyje drauge išjautė ir išgyveno šio žmogaus kūrybinio kelio istoriją, nepaprastai šiltą jo meilę gimtinei, tėvams, savitą požiūrį į pamatinius gyvenimo dalykus. Tokį pojūtį sukūrė dokumentinis filmas iš ciklo „Menininkų portretai“, taiklūs vieno iš šio filmo režisierių scenaristo Vytauto Damaševičiaus pastebėjimai, bičiulio, taip pat rašytojo Vytauto Martinkaus papasakoti įsimintini epizodai, jautrus žmonos Dalios žodis ir savotiškos mūsų rajono ambasadorės Vilniuje Margaritos Lankutytės-Dautartienės rašytojo kūrybinių principų apibendrinimas.
Rašymui reikią šišo
Dokumentiniame filme „Rašytojas Petras Dirgėla“ atsiskleidžia tvirtos rašytojo nuostatos, tikėjimas savo darbo reikalingumu ir šiandienos gyvenimo vertinimas. Rašyti arba, kaip filme sako pats P. Dirgėla, rašinėti pradėjęs dar Gargždų vidurinėje mokykloje savo pirmąsias septynias knygas ir toliau vadino rašinėjimu, kurį jis suprato kaip savo emocijų, savo patirčių išraišką, nes rašymas esąs kur kas daugiau. Rašymui reikią ne tik vadinamojo šišo, bet ir ilgo pasiruošimo, medžiagą svarbu kaupti, tikrinti, brandinti. Savo kūrybinį metodą pavadinęs dirgėlizmu, niekada nebandė slysti emocijų paviršiumi, nesiekė lengvo populiarumo. Talentą lydėjo ilgas ir atkaklus darbas. Kol viskas aišku ir lengva, tol gerai, bet tik imi ieškoti giliau, ir atsiranda baimės, atsiranda žodis „nesuprantu“. Taip pats autorius aiškina savo kertinių kūrinių, ypač „Karalystės“, lėtą kelią į skaitytoją. „Kūryba – kaip simfonija. Ji nėra lengva, – sako rašytojas, – bet aš norėjau užpildyti istorijos spragas, sudėti tuos pamatinius akmenis. Tik tada pasijutau atlikęs savo darbą ir atradęs ramybę. Ramybė man yra pati nuostabiausia satisfakcija.“
Šiame filme žavi ne tik rašytojo atviras nuoširdumas. Daug dėmesio jame skirta tėviškei, jos žmonėms, jaudina rūpestis ir meilė tėvams. Endriejavas, Gargždai – tai tos mažos salelės, buvimas kuriose, kaip sakė pats rašytojas, suteikdavo papildomų jėgų ir pažadindavo kūrybinį šišą. Filme pateikti epizodai iš susitikimų su rašytoju P. Dirgėla Gargžduose ir Endriejave maloniai nustebino popietėje buvusius žmones, nes ten jie atpažino save, kitus miestelėnus, prisiminė gyvas susitikimo su savo kraštiečiu akimirkas, gėrėjosi ir pažįstamų vietų vaizdais.
„Karalystė“ paruošė dirvą
Rašytojas prof. akademikas V. Martinkus prisipažino labai pasigendąs savo bičiulio, ilgų judviejų pokalbių, diskusijų. Bendras darbas redakcijoje, susitikimai Rašytojų sąjungoje, Sąjūdžio metų veikla buvo juodu labai suartinusi. V. Martinkus prisiminė, kaip sunkiai sau kelią skynėsi „Karalystė“, kurią jis laiko reikšmingiausiu P. Dirgėlos kūriniu. Jis papasakojo tą atvejį, kai P. Dirgėla atėjo pas jį nešinas „tokiu senoviniu čemodanu skardiniais kampais“ ir paprašė perskaityti „Karalystės“ antrąją dalį, nes leidykla spausdinti atsisako, tad gal kūrinys nieko vertas. Taigi mašinraščiu prirašytų lapų visas lagaminas… Metaforų, simbolių žaismas… Prisiminė, kiek tai truko ir kad tik visą perskaičius užvaldė mintis, jog tai iš tiesų didis tekstas. V. Martinkaus manymu, P. Dirgėlos „Karalystė“ paruošė dirvą ir dabar labai populiarios autorės K. Sabaliauskaitės istoriniams romanams „Silva Rerum“. „Karalystė“, anot V. Martinkaus, yra P. Dirgėlos kūrybos viršukalnė. O baigdamas pasakė tokius žodžius: „Ne visada jis buvo nugalėtojas, bet ką užsibrėžė, tą padarė. Negalėčiau linkėti jam didesnės laimės, negu ant lietuvių diplomato stalo gulinti ši jo knyga.“
M. Lankutytė-Dautartienė išskyrė tą ypatingą P. Dirgėlos asmenybės bruožą – gebėjimą nesiblaškyti, susitelkti ir kelti sau aukštus tikslus, norą siekti išsiaiškinti, kas mes esame, ką mes veikiam šioj žemėj, kokia mūsų buvimo svarba. Taip pat pabrėžė jo pilietinį sąmoningumą ir kūrybos vertę. Dalindamasi ką tik nušurmuliavusios Knygų mugės įspūdžiais pabrėžė, jog ne visų knygų ateityje reikės, ne visos ras savo vietą šiame judriame gyvenime. Liks tos, kurios liudija mūsų tautos savastį.
Dovanos kūrėjo kampeliui
Žemaitiškai prabilusi Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė pirmiausia perdavė savo brolio Benedikto Juodkos linkėjimus gargždiškiams ir padėkojo už dėmesį savo šeimai. Su virpuliu balse prisiminusi jaunatvišką draugystės su Petru pradžią čia, gimtuosiuose Gargžduose, vėliau gyvenimą Vilniuje, papasakojo ir apie tai, kiek daug laiko jis praleisdavo archyvuose, nes rašydavo tik ranka, vėliau – rašomąja mašinėle, o kompiuterio taip ir nepripažino. Liko didžiuliai sukauptos medžiagos klodai. Prasitarė, jog sirgdamas labiausiai gailėjo jos, o ne savęs. Kaip to patvirtinimas gali būti ir paties rašytojo išsakytos mintys, kur jis ne kartą savo šeimą yra pavadinęs „mažu kosmosėliu“. Turėjo amžinybės pojūtį, buvo tvirtas iki galo. Rašytojo žmona išreiškė tikėjimą, jog J. Lankučio bibliotekoje atsiras ir P. Dirgėlai skirtas kampelis, kuriam ir skyrė atvežtąsias dovanas: rašomąją mašinėlę, juostą, kuria buvo perjuostas rašytojas, tapęs pirmuoju S. Daukanto premijos laureatu, ir knygą „Minijos žemė“ su draugui rašytu paties autoriaus autografu.
Lyg būtų kartu
Prisiminimų apie rašytoją, kaip visada, buvo turtingi atvykę endriejaviškiai. A. Žemgulis prisiminė ne tik savo bendravimo su P. Dirgėla valandas, bet ir atminty įstrigusį smagų seniūnės šokį su rašytoju miestelio šventėje, jo įsimintinas kalbas. O trumpai prisiminusi savo kaimynystę su P. Dirgėlos tėvais, paties rašytojo vasaras Endriejave ir tai, kaip Petras mėgęs jos keptą duoną, B. Ežerskienė ir dabar neatvyko tuščia, savo dovanomis maloniai nustebindama žmoną Dalią. Endriejavo seniūnė L. Šunokienė patikino, jog nors Dirgėlų namuose gyvena jau kiti žmonės, bet jie sugebės tinkamai išsaugoti gimtuosius rašytojo namus.
Popietės vedėja J. Lankučio bibliotekos direktoriaus pavaduotoja D. Ciparienė, kvietusi pradžioje į gražų, prasmingą mūsų kraštiečio 70-mečio paminėjimą, apibendrino pastebėjimu, jog susitikime vyravo toks jaukumas, lyg Petras būtų čia, su mumis. „Pagarba mūsų kraštiečiui nėra tik proginė, nes mes visuomet didžiuojamės tokiais savo rajono žmonėmis, gerbiame jų atminimą ir vertinam jų iškilius darbus“, – sakė ji. Kaip to liudijimą bibliotekos vadovai įteikė svečiams dovanų ir rajono laikraščio „Banga“ numerį, kuriame išspausdintas Jolantos Venskutės straipsnis apie rašytoją ir buvusios mokytojos Donatos Leketienės išsaugoti rašytojo laiškai.
Dalia DAUGĖLIENĖ
Živilės Markutės-ARMALIENĖS nuotr.
