Kūryboje – išdraskytos sielos šauksmas
Ar gyvenimas – tik atsitiktinių įvykių, žmonių, daiktų ir vizijų rinkinys? O gal jis nulemtas dar mums negimus, niekam kitam, tik mums skirtas? Kaip ir paveikslai, kuriuos vieniems lemta kurti, kitiems – pamatyti, kaip knygos, kurias vieniems skirta rašyti, o kitiems skaityti, kaip muzika… Turbūt likimas, kad vieną pavakarę, galėdama rinktis iš kelių pašnekovų, paskambinau Kęstučiui Straukui, žinodama tik tiek, kad jis gyvena Gargžduose, globoja nuo vaikystės neįgalų brolį Benediktą ir piešia skaudžius paveikslus, kuriuos nedaug kas yra matęs.
K. Strauko paveikslai – atradimas draugams, giminėms, vienam kitam pažįstamam, peržengusiam svetingų Angelės ir Kęstučio namų slenkstį. Niekada neeksponuoti jie kantriai laukia savo valandos Kęstučio rankomis pastatyto namo antrame aukšte, kūrybinėse dirbtuvėse, kur ant molberto – paskutinis paveikslas, o mintyse – naujos kūrybinės vizijos. Kūrybiškumas paveldimas – vienas iš Angelės ir Kęstučio sūnų – Edgaras Straukas – dizaineris, iliustruojantis vaikiškas knygas.
Nuo vaikystės
Kęstutis pasitiko prie kiemo vartų kukliai šypsodamasis ir pakvietė į savo rankomis per dešimt metų pastatytus jaukius namus. Ramus žvakių plevenimas vos peržengus slenkstį ir Kęstučio žmonos Angelės žvilgsnis bemat ištirpdė nerimą, kuris kartais apima ruošiantis susitikimams su nepažįstamais, ypač kūrybiškais, žmonėmis. Papasakojęs mamos išpranašautą pažinties su Angele istoriją, Kęstutis prisipažino, kad pirmąjį pastele tapytą paveikslą padovanojo būsimai žmonai. Tačiau jo jausmai liejosi ir kita forma – eilėmis. Tokius žmones kaip Kęstutis daug kas vadina neatrastais menininkais, neatskleistais talentais, atsiribojusiais nuo žinomumo siekio, kuriems svarbiausia išreikšti savo sielą. Tai patvirtino ir pats kūrėjas: „Nieko aš nebaigiau, jokios dailės mokyklos. Visais darbais bandžiau tik išreikšti savo mintis. Nedrįstu savęs paglostyti, daugiau mušu save.“
Nuo vaikystės Kęstučio pomėgio piešti niekas nepaskatino taip, kad būtų bandęs pasirinkti dailės studijas. Piešė jis ir sovietmečiu tarnaudamas armijoje, ir grįžęs namo. „Kartą draugas pasiūlė išreikšti save pastelės technika. Ji paprasta: imi pastelę, švitrinį popierių, trini pirštais ir eksperimentuoji, kol kartais nusitrina oda ir pajunti, kad skauda“, – pasakojo Kęstutis, kaip vėliau supratau, atsargiai bandydamas įvesti mane į savo kūrinių pasaulį.
Nesusitaiko su neteisybe
Kai Kęstutis pravėrė duris į kūrybinę erdvę, ant molberto pamačiau raudonais čiuptuvais rėkte rėkiantį nebaigtą jo darbą. „Paskutinis paveikslas – atsakymo ieškojimas. Pats sau siunčiu čiuptuvus ir ieškau atsakymo, kodėl tiesa yra įvardijama netiesa? Arba kodėl pirmadienį tai gali būti tiesa, o trečiadienį – jau netiesa? Čia tas pats, jei vieną dieną degant raudonai šviesoforo šviesai žmogui lieptų eiti per perėją. Juk kasdien ji reiškia tą patį, – dėstė vyriškis ir prisipažino visą gyvenimą negalintis susitaikyti su neteisybe. – Ją mačiau ir jaunystėje, o įniršį vėliau išliejau paveiksluose.“
Kai vieną po kito Kęstutis ėmė traukti iš kampo sustatytus paveikslus ir dėlioti ratu, pasakodamas apie išdraskytą sielą, neapleido mintis, kad tai pamatyti ir išgirsti turi daugiau žmonių.
Vyriškis prasitarė, kad šviesaus atminimo gargždiškė menotyrininkė Jovita Skolevičienė, pamačiusi jo pavaizduotas kaukes (paveikslai neturi pavadinimų), sakė supratusi, jog tai turi išliekamąją vertę. O žmona Angelė, įkvėpta vyro kūrinio, parašė eilėraštį „Kaukė“. Nedrąsus, nemėgstantis pagyrų Kęstutis iki šiol savo paveikslus rodo tik giminėms, draugams, vienam kitam pažįstamam.
Yra šviesos ir vilties
„Vieni sakė, kad tų paveikslų nelaikyčiau namuose, nes juose daug stiprios energijos. Juose pavaizduota sunkiausia ne tik mano gyvenimo dalis. Dirbau daug ką ir mačiau, kaip žmogų alina sunkus fizinis darbas, ypač naktimis, dulkėtose patalpose. Žmonės seno tiesiog akyse, – prisiminė Kęstutis, ketverius metus pats dirbęs tokiomis sąlygomis. – Tuo laikotarpiu čiupdavau didesnį paveikslą, kad galėčiau plačiau išlieti savo skausmą, matydamas žmones be ateities, dirbančius tik pragyvenimui.“
Atrodo, kad Kęstutis pastebėjo kiekvieną, nešantį į kalną savo nešulį, kiekvieną, priverstą taikstytis su pažeminimu ir net sunaikinimu. Štai paveikslas, kuriame juosta virsta laiptuotu keliu, kur apsigyvena žmogus, turintis keturis padėjėjus. Šie nulaižo laiptus, o už tai gauna gabalėlį cukraus…
Kitame – antgamtiškas gyvis, ryjantis kitas būtybes, dar kitame – žmonės dėl savo svajonės paaukojantys tai, kad brangiausia. Tačiau tarp pažeminimo, nusižeminimo, išnaudojimo, vergiškumo vaizdų švysteli ir laisvės, meilės, laimės siekio motyvas. Šalia neviltingumu alsuojančių paveikslų – žmogaus veržimasis į kitokį pasaulį, jo šviesą, kuriuo tikėjimo nesunaikina nei gniuždanti neteisybė, nei laikas.
„Nebenorėčiau grįžti prie šių darbų. Norėčiau kurti kitką, tačiau bijau garsiai kalbėti, nes tie angelai, kurie atneša naujas mintis, gali išsigąsti. Nebenoriu tamsių spalvų, noriu, kad kūriniai šviesėtų ir jau būtų ne plokštumos darbai. Trokštu išbandyti daug ką. Reikėtų taupyti laiką, kaip sako Angelė, ir pasirinkti savo kūrybos kryptį“, – svarstė Kęstutis, ne visada gyvenime galėjęs rinktis: mirus mamai, jis tapo neįgalaus nuo gimimo brolio globėju.
Nauji kūriniai, pasak Kęstučio, turbūt pulsuos kitokia energija, juose nebebus tokios kančios, kokia spalvomis ir formomis veržiasi iš ankstesnių darbų. Jo žodžius apie kūrybą, kuriai norėtų atsidėti nuo šiol, tarsi patvirtino nebaigtas lipdyti angelas. Balta spalva vakaro prieblandoje pasirodė tokia skausmingai išraiškinga, tokia visa apimanti, užgniaužianti kvapą ir tarsi ištirpdanti ribą tarp šio netobulo pasaulio, kuriame vyksta amžina tiesos ir netiesos kova. Kluptelėjusio, bet neparklupdyto angelo kančioje – jau nė lašelio pykčio ar nevilties. Visu kūnu jis teigia išsivadavimą ir perėjimą į kitą būvį.
Angelė STRAUKIENĖ
Kaukė
Beveidis, bejausmis,
Galingas po kauke
Žmogus. O gal jo siluetas?
Tamsa jam – šviesa,
o melas – tiesa,
muzika – aidas monetos.
Tu paslėpsi save,
savo mintį ir sielą,
tavo baimę ir pyktį
pridengs pilkuma,
jei bus lemta – pamilsi
gal save, o gal mirtį,
o gal tai, kas vardu vienuma.
1996
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
