Lietuvininkų dokumentinis paveldas: knygos iš palėpių

Į ką tik išleistos D. Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knygų link“ pristatymą susirinko būrys jo kūrybos gerbėjų.

Viešėdamas pamario krašte, daugelio leidinių apie Mažosios Lietuvos kultūrinį palikimą autorius profesorius dr. Domas Kaunas pristatė jo ką tik išleistą lietuvininkų socialinės aplinkos sakytinę ir vaizdinę istoriją „Mažosios Lietuvos knygų link“.

Simboliškas ir datų sutapimas – Priekulėje susitikimas su autoriumi vyko lapkričio 30-ąją, žinomą kaip Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto paskelbimo dieną (1918 m.).

Pirmoji pažintis

Kažkurią tikriausiai 1972-ųjų dieną į mano kabinetą „Bangos“ redakcijoje užėjęs malonus jaunuolis iš studentiškos kuprinės išsiėmė rankraštį ir ėmėsi pasakoti, jog domisi šio krašto istorija, papročiais, kaupia senovines knygas, laikraščius, turi parašęs pasakojimų apie Agluonėnų kaimo praeitį. Tie rašiniai galintys būti įdomūs laikraščio skaitytojams.

Šiandien galime pasididžiuoti, jog Vilniaus universiteto studento D. Kauno rašiniai, anuo metu išspausdinti „Bangos“ puslapiuose, vėliau buvo išplėtoti jo moksliniuose leidiniuose apie knygų ir periodikos leidybą Mažojoje Lietuvoje, čia veikusias spaustuves, bibliotekas, knygynus, taip pat enciklopediniame fotoalbume „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“ bei dešimtyje kitų leidinių.

Tuokart neįtarėme, jog bendradarbiaujame su būsimu akademiku, humanitarinių mokslų daktaru, knygotyrininku ir bibliofilu, edukologu, už mokslinius tyrimus apdovanotu Gedimino ordinu. Lietuvoje, ko gero, kito tokio asmens, kuris kryptingai kauptų Mažosios Lietuvos dokumentinį ir sakytinį paveldą, nėra.

Dviračiu po Agluonėnų apylinkes

Pristatydamas knygą „Mažosios Lietuvos knygų link“, D. Kaunas visų pirma įspėja, jog joje surinkti autentiški senųjų gyventojų liudijimai, kuo šiame krašte ilgus amžius gyventa. Iš prigimties tebežemaičiuojantis autorius, augęs ir mokęsis savitos Klaipėdos krašto etnokultūros aplinkoje, studijuodamas Vilniaus universitete, sako pajutęs, kad ne tik iš vadovėlių galima suvokti Mažosios Lietuvos kultūros, švietimo raidos, ūkio patirties, taip pat ir valdymo įtaką visai Lietuvai.

Profesoriui dr. D. Kaunui šiandien nerimą kelia dylanti suskaldytos, istorinę savimonę prarandančios šiuolaikinės visuomenės ir ypač jaunosios lietuvių tautos dalies atmintis apie Mažąją Lietuvą: „Mano tikslas buvo šia knyga pastatyti paminklą šito krašto žmonėms. Ta praeitis turi mums tarnauti.“Tad jau pirmąją studijų vasarą per atostogas sėdęs ant palaikio dviračio leidosi pas Kantvainių, Ašpurvių, Būdviečių, Poškų, Aisėnų, Dėglių, kitų kaimų ir buvusių vienkiemių senbuvius. Vieni jaunąjį knygininką mielai priėmė, rodydavo pagarbiai sudėtas knygas, kartais į palėpes palydėdavo, kur jų apsčiai buvę prikrauta. Kiti gi nenoriai sutikdavo, dažniausiai sakydami, jog tikintys evangelikai šventųjų knygų svetimiems nedalija.

Išvykstantieji į Vokietiją (tokių gausiai būta pokariu) turėtas maldų knygas, giesmynus išdalydavo to paties tikėjimo kaimynams arba perduodavo bažnyčiai. Kai ką, matyt, laikydami ne taip vertinga, tiesiog sukraudavo palėpėse, o jų sodybose apsigyvenę atvykėliai daugeliu atvejų tuo ne itin domėjosi. Tokiose palėpėse būsimam mokslininkui pasisekė aptikti retų ir vertingų spaudinių – biblijų, giesmynų, psalmynų, mišių knygų, kalendorių ir juose laikytų autentiškų dokumentų, laiškų, senų nuotraukų, atvirukų, kvitų, bilietų, sudžiovintų augalų, burtikių lapelių ir netgi pinigų.

Taip per kelis dešimtmečius profesoriui D. Kaunui pavyko sukaupti labai vertingą Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje spausdintų storų religinių knygų bei kitokių retų leidinių kolekciją. Joje daug knygų, išleistų brangiais odos viršeliais, su užsegamais dirželiais ir varinėmis kabėmis, netgi su antikvariniais antspaudais. Rinko viską, kas buvo iš Mažosios Lietuvos paveldo, gotikinėmis raidėmis lietuvių ir vokiečių kalba spausdinta.

Kai kuriuos leidinius priėmė kaip dovaną iš jų savininkų, kartais už juos mokėdavo rubliais, kartais mainydavo, mat savo kolekcijoje turėjo po kelis egzempliorius.

Profesoriui šiandien nerimą kelia dylanti suskaldytos, istorinę savimonę prarandančios šiuolaikinės visuomenės ir ypač jaunosios lietuvių tautos dalies atmintis apie Mažąją Lietuvą. Jis viliasi, kad šis leidinys „pagyvins istorijos atmintį, paskatins jaunimą, ypač akademinį, ieškoti savitų kelių jos sąsajų su šiuolaikine tautos dabartimi ir ateitimi pažinimo link…“

Įdomių biografijų žmonės

„Dievo žodžiu reikia dalytis“, – tai žodžiai iš Martyno Liuterio pamokslų knygos. Knygos autorius juos cituoja rašydamas apie Mažosios Lietuvos žemėse, ir ne tik ten, sutiktus draugiškus, palankius, bendrauti pasirengusius žmones, supratusius jaunojo mokslininko ketinimus sovietmečio sąlygomis gelbėti nykstantį krašto kultūrinį palikimą. Keletas pavyzdžių.

Iš dar studento D. Kauno straipsnio mūsų laikraščio skaitytojai pirmąkart išgirdo pasakojimą apie kultūros entuziastą Martyną Kavolių iš Dėglių kaimo – buvusį Vanagų kaimo jaunimo draugijos „Eglė“, kurioje dalyvavo ir rašytoja Ieva Simonaitytė, narį, fotografuojantį dar nuo kaizerio laikų, muzikos instrumentų meistrą, savo bibliotekoje surinkusį apie 400 knygų. Taip pat rašė apie pirmojo lietuviško laikraščio leidėją Johanną Ferdinandą Kelkį, gyvenusį Kisiniuose ir palaidotą čia evangelikų liuteronų kapinėse. Apie šias kapines rūpestingai prižiūrinčią Urtę Dotaitę.

Tada sužinojome apie Drukių kaimo spaustuvę, čia dirbusius Jurgį Traušį, Jurgį Martinaitį, išleidusius apie 300 lietuviškų knygų, spausdinusius kalendorius ir laikraščius. Taip pat pirmąkart išgirdome, kas toks buvo Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio dalyvis Jonas Padagas iš Piaulų ir jo duktė Marija Kybelkienė, anot autoriaus, viena šviesiausių pamario senosios kartos asmenybių. Paminėti protestantų raštijos darbuotojo Mikelio Kybelkos iš Pangesų nuopelnai Mažajai Lietuvai.

D. Kaunas ir dabar apgailestauja, kad nepavyko nustatyti buvusio Dituvos mokyklos mokytojo lituanisto Liudviko Kuršaičio, užrašinėjusio vietinių žmonių kalbinę medžiagą ir teikusio ją Karaliaučiaus universiteto mokslininkams, palaidojimo vietos.

Apgailestauja ypač dėl to, kad, prieš atiduodamas knygą spausdinti, lankydamas senąsias lietuvininkų sodybas, jau nebesutiko su juo mielai savo dvasiniais turtais pasidalijusių žmonių.

– Nė vieno neradau gyvo. Sodybos pasikeitusios, pagražėjusios ar sunykusios. Nesant giminių arba kitokių įpėdinių, ne vieno jų paminklas senosiose kaimo kapinaitėse likęs be atpažinimo ženklų, daug kur kapai sunykę, be kauburėlių – retai ten kas jose lankosi… Mano tikslas buvo šia knyga pastatyti paminklą šito krašto žmonėms. Ta praeitis turi mums tarnauti, – gausiai susirinkusiesiems į Priekulės biblioteką kalbėjo profesorius D. Kaunas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių