Lyg ta pasaka be galo
Pieniški ledai be pieno, vaisių sultys be vaisių, krabų lazdelės be krabų, dešra be mėsos, teatrai be žmonių, Šeimų maršas be lyderių, merai be galių, mokyklos be mokinių… Tokia tad šių dienų pasaka be galo, kurią galima tęsti, kol žmogui kvapo užteks. Iš daugelio įprastinių dalykų liko tik pavadinimai, o visa kita – jau kūrėjų vaizduotės ir sąžinės reikalas. Tačiau, kaip rodo gyvenimo realijos, kažkas čia ne taip klostosi.
Įdomiausia (ir keisčiausia), kad viskas daroma su gražiais ketinimais, dėl mūsų gerovės, saugumo, sveikatos, kad tik mums gyventi būtų geriau. O negyvenam, ir tiek. Tarsi kažkoks prakeiksmas lydėtų, bet balsu to negali sakyti, nes tuoj atsiras aiškiaregių, kurie ims siūlytis šį prakeiksmą panaikinti. Žinoma, ne dykai, už tam tikrą sumą. Juk už viską tenka mokėti. Apie situacijos tyrimą aukštesniu lygiu baisu ir užsiminti, nes tuoj bus sudaryta komisija, paskui paskelbtas vykdytojų konkursas, paskui kažkas jį apskųs, bus svarstoma iš naujo. Ir taip – vėl pasaka be galo. Kažin ar daug beliko darbų, kuriuos tiesiog galima imti ir padaryti. Juk ir į langą beldžiančiai šakai ar nupuvusiam kelmui išrauti tikriausiai jau reikia sprendimų, svarstymų, sąmatos? Prasprūstantis skepticizmas išugdytas ne ko kito, o būtent gyvenimiškų pavyzdžių, kurių išties netrūksta.
Štai išgirdus, jog švietimo laukia permainos, lyg bitės sulekia pirmosios mintys: „Ką vėl besugalvojo? Nuo ko šį kartą nusirašė?“ Kad per trisdešimt metų nesutvarkytas švietimo tinklas ir egzistuoja mokyklėlės su keliais vaikais ar jungtinėm klasėm, tikrai apsileidimas ir neryžtingumas, bet tai lengvai sutvarkoma. Tačiau kitos mokyklinės naujienos, kurioms numatyti milijonai, atrodo labai abejotinai. Skambūs pavadinimai (pvz. Tūkstantmečio mokyklos) – kaip gražūs rūbai, po jais gali paslėpti ką tik nori, bet vėliau tai pasimatys ir, greičiausiai, išvirs į dar vieną skandalą. O šių ir taip netrūksta. Tuoj prasidės egzaminai, kuriems pasiruošta ne mokykloje, o namuose ant sofos, tad rezultatai ne vieną nutrenks ant žemės. Gerai, kad jaunimas dabar drąsus, čiups lagaminą ir tiek juos tematysim. Turbūt jausdami tokią ateitį bent kiek krutą pensininkai dirba, kol paeina. O ir Vyriausybė žada mokėti vaikų priežiūros pinigus ne tik seneliams, bet jau ir proseneliams. Jeigu prisimintume senosios lietuvių literatūros autorių kūrinius, tai juk apie tokį gyvenimą kažkada rašė Vincas Krėvė apsakyme „Bobulės vargai“. Matom ir šiuolaikinių „vargo mokyklos“ pavyzdžių, ir „balanos gadynės“ būta, tik „paskenduolių“ išvengiam, nes priglaudžiančiu ežeru tapo valstybė, mokesčių mokėtojų pinigais auginanti tėvų išmėtytus vaikus. Išeitų, jog apsisuko istorijos ratas ir vėl grįžtam ten, kur jau būta.
Būta ir to, jog visuomenę sukiršinus, įvėlus į kokius nors skandalingus įvykius, pakyla kainos ir išauga mokesčiai. Žmonės nukreipia dėmesį nuo esminių ekonominių dalykų, susitelkia į kitokius išgyvenimus, aistros, emocijos sumenkina budrumą, o atsipeikėjus pamatoma, kad pabrango ir pats išgyvenimas. Tik maištauti jau nei jėgų, nei noro nebelikę. Politikams patogu? Žinoma. Juk ir mūsų rajone tas pats – nebe darbai ima viršų, o kaip toliau čia bus. Kas vadovaus, kam teks pasitraukti, ar nesusidėlios dar kokia nauja koalicija? Bet… juk sakoma – viskas dėl mūsų, dėl rinkėjų gerovės. Net nepatogu darosi, ar esam verti tokių aukų?
Politinio nesusikalbėjimo virusas plinta ne ką lėčiau nei COVID-19. Prezidentūra nesutaria su Vyriausybe, Seimas – su Prezidentu, didelė dalis ministrų tiesiog išsislapstė, tyli ir net niekur nesirodo, viceministrai pratinasi dirbti emigracijoje (vienos ponios desantas Ispanijoje), šeimos važiuoja į Vilnių, gėjai ruošiasi paradui Kaune… Judėjimas vyksta, tik kryptis neaiški, tikrai ne pirmyn, nors ir ne visai atgal. Vadinasi, teks kalbininkams ieškoti naujo žodžio naujai krypčiai apibūdinti.
O vis dėlto gyvenimas juda į priekį. Abiturientams aidi Paskutinis mokyklinis skambutis, aplink žydi sodai, mėlynuoja, baltuoja alyvos, turguje šurmuliuoja prekiautojai ir kvepia visokių rūšių žalumynais. Žmonės perka sėklas, sodina, sėja. Toks žmogaus ir gamtos derinys – pastovus ir nesikeičiantis – pati gražiausia pasaka be galo. Visai neprimenanti tos, kur ėjo žmogelis keliu nesidairydamas ir užmynė ant pamesto grėblio. Tas taip žiebė kakton, kad užmiršo, kur beeinąs. Kitą dieną vėl traukė tuo pačiu keliu, vėl užmynė, gavo į kaktą, vėl užmiršo, kur beeinąs, ir taip be galo.
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
