Marginiai – ir kūryba, ir sunkus fizinis darbas

Plazdančiuose tautodailininkės kūriniuose susipina istorija, gamta ir muzika

Beveik prieš keturiasdešimt metų tekstilės marginimo techniką patobulinusi Jūratė BUOŽIENĖ yra surengusi keliasdešimt savo darbų parodų. Neatkartojami Lietuvos tautodailininkų sąjungos narės kūriniai kartais „vaikšto“ scenoje – suknelėmis puošiasi ir aktorės, ir renginių vedėjos, jos paveikslai tampa scenografijos dalimi. Įvairiose erdvėse eksponuoti Lietuvoje gerai žinomi ciklai „Dingę prūsai“ ir „Donelaitis“ įkvėpti krašto, kuriame skleidžiasi menininkės sparnai.

Garsai ir spalvos
„Mano šaknys po visą Lietuvą: tėvelis nuo Marijampolės, močiutė, Amerikos pilietė, irgi nuo Marijampolės, mama gimusi Klaipėdoje. Gyvenome Šiauliuose, ten aš ir gimiau. Esu gyvenusi Klaipėdoje, paskui – Vilniuje, o truputėlį seniau nei prieš metus įsikūriau Klaipėdos rajone, Šnaukštuose, prie pat buvusio pasienio, tėvų nusipirktoje sodyboje“, – pasakojo J. Buožienė.
Šiauliuose gimusi Jūratė nuo mažens piešė ir lankė muzikos mokyklą. Vėliau baigusi Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą pasirinko muzikės kelią – įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Povilo Stravinsko fortepijono klasę. Dar visai neseniai J. Buožienė žingsniavo Vilniaus gatvėmis, skubėjo į fortepijono pamokas, kurių laukė jos mokiniai, tačiau pajutusi, kad vis sunkiau derinti tekstilės marginimą ir pedagoginę veiklą, pasirinko tautodailę.
Tekstilės marginimas, pasak Jūratės, reikalauja labai daug laiko, vietos ir vandens. „Mieste negalėčiau to daryti. Po to tektų butą remontuoti“, – šypsojosi menininkė. Gyvenimas kaime jai padovanojo kūrybos laisvę, daug spalvų ir garsų, kurie „skamba“ ir marginiuose. „Koncertas“, „Muzika“, „Sutartinė“, „Kinų opera“, „Baletas“, „Cirkas“ – tik keli menininkės darbai, kurie neatsiejami nuo muzikos. O kiek paveikslų, kuriuose liejasi gamtos muzika! „Gulbė praskrenda – ir jau įkvėpimo šaltinis. Įkvepia dainos, bet dirbdama nedainuoju, reikia būti maksimaliai susikaupusiai. O muzika namuose skamba, groju, ir kaime niekam ji netrukdo“, – gyvenimo kaime privalumus vardijo kūrėja. Iš tiesų gamta, kuria gyvena menininkė, – jos darbų versmė. Cikle „Vandens formos“ vyrauja vandens pasaulis („Ežeras ir sala vidury“, „Šalta jūra“, „Upe per lietų“ ir kt.), kituose paveiksluose – debesys, rūkai, medžiai, paukščiai, žuvys, žmonės, kurie susaistyti nuo gimimo iki mirties.

Žvilgsnis į praeitį
Kraštas, kuriame beveik prieš tris dešimtmečius apsigyveno J. Buožienės tėvai, o neseniai ir pati, jau anksčiau ją įkvėpė subtiliai pažvelgti į istoriją. „Prūsija – kažkam išnykusi iš žemėlapių valstybė, kažkam – senovės baltų gentis, dar kitiems – užgesusios kalbos atgarsiai. Ir visiems – kažkas prarasto, negrįžtamai nugrimzdusio praeitin. Kokie buvo prūsai, nežino niekas, todėl galiu fantazuoti, vaizduoti tokius, kokius noriu“, – svarsto ciklo „Dingę prūsai“, skirto Mažajai Lietuvai, autorė J. Buožienė. Ji prisipažįsta, kad, pradėjusi domėtis Prūsijos istorija, skaityti literatūrą, net nežinojo, kad Šnaukštai yra pasienio vietovė, o Gargždai – ne Mažoji Lietuva. Po „Dingusių prūsų“ menininkė ėmėsi ciklo „Donelaitis“. Kaip ir pirmajame, šiame cikle taip pat tik trys spalvos: raudonai ruda, mėlyna ir balta. Pirmoji – žemės, aplaistytos krauju, spalva, antroji atspindi tarsi dangų, nusileidusį ant žemės, arba vandenis, o balta – debesis, bangų keteras, žmones.

Atradimo džiaugsmas
Kaip marginama medžiaga, vaikystėje Jūratei parodė kaimynė. Iš pradžių pabandžiusi dažyti servetėles, panoro pasisiūti gėlėmis margintą suknelę. Nudažius medžiagą galima buvo išgauti gėlės žiedo apybraižas, bet kaip padaryti gėlės kotą? Ir tada Jūratė sukūrė savo tekstilės marginimo techniką, kurios esmė – užkirsti kelią dažams patekti į tam tikras audinio vietas. Ji prisipažįsta, kad tada tarsi akys nušvito – atsirado galimybė kurti ir smulkias detales. „Prieš dažydama medžiagą ant jos nusipiešiu paveikslą, o dažų blokavimui naudoju ne tik raišiojimą, lankstymą, glamžymą, bet pirmiausia – siuvinėjimą. Tai daug kruopštaus darbo reikalaujantis metodas“, – atkreipia dėmesį J. Buožienė. Kadangi tuo metu interneto dar nebuvo, ji negalėjo žinoti, kad amerikiečiai panašų dažymo būdą vadina tie–dye (surišti ir dažyti), Indijoje audinių marginimas raišiojant vadinamas bandhana (juostos), Malaizijoje ir Pietų Amerikoje – plangi, o Japonijoje – shibori, kuris skirstomas į daug rūšių. „Kai atsirado internetas, supratau, kad mano darbai atliekami japonų shibori technika“, – šypsosi kūrybinių atradimų džiaugsmą patyrusi Jūratė.

Sunku ir fiziškai
Marginimas – vasaros darbas, nes naudojama daug šalto vandens. Žiemą marginti būtų fiziškai labai sunku, tad šaltąjį metų laiką tautodailininkė siuva sukneles, kurioms medžiagos prisiruošia vasarą. Suknelių užsako aktorės, atlikėjos, renginių vedėjos.
Kokia menininkės diena, kai pasiruošia marginti? Darbas prasideda anksti ryte 4–5 val., jei dangus nežada lietaus. „Paėmusi medvilnės gabalą, pirmiausia nusipiešiu piešinį, pradedu nuo smulkiausių detalių. Tada siuvinėjimas, lankstymas, glamžymas, rišimas. Kol siūlais surišu tas vietas, į kurias neturi prasiskverbti dažai, praeina visa diena. Rankos sustingsta, nes rišant reikia labai lėtai tempti. Kitą dieną rankos nelabai lankstosi, būna ir supjaustytos, nors pirštus apsivynioju pleist­rais“, – kiek pastangų reikalauja marginimas, atskleidžia didžiulę patirtį sukaupusi menininkė.
Kadangi marginimas, pasak J. Buožienės, reikalauja gal net daugiau fizinių pastangų negu kūrybiškumo, ji yra vedusi tik kelias edukacijas. Kas džiaugsis susipjaustęs pirštus? O tempiant siūlus taip nutinka. „Žmonės nenori tokių potyrių, o jų neišvengsi, nes sausą siūlą įtempti reikia labai lėtai ir labai stipriai, kad verdant nepraleistų dažų“, – paklausta, ar yra norinčių išmokti marginimo, paaiškino moteris, išmokiusi marginti abi dukras. Vis dėlto Eidvilė ir Saulė mamos aistra neužsikrėtė. Tačiau Eidvilė baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, rašo vaikams knygas ir jas iliustruoja.

Antroji diena – dažymas
Menininkė prisipažino, kad dirbančios jos negalima nei kalbinti, nei kviesti valgyti. Nukreipusi dėmesį nuo siuvinėjamo ir rišamo audinio, sako, neprisimintų visų detalių, todėl turi būti susikoncentravusi į kūrinį. Klaidos, pasak Jūratės, brangiai kainuoja: kartą buvo padariusi žmogų be galvos. Šio kūrinio ištaisyti esą neįmanoma, tačiau kitus, jei pasitaiko suklysti, panaudoja išradingai: jie gali tapti, pavyzdžiui, švarko pamušalu.
Ką išgyvena kūrėja nuo sunkaus ir net fiziškai skausmingo proceso pradžios, kol pamato darbo rezultatą? Nerimą, jaudulį, nusivylimą, euforiją? „Koks bus rezultatas, aišku tik tada, kai labai atsargiai žirklutėmis nukerpu surištus siūliukus ir juos ištraukiu“, – prisipažįsta J. Buožienė. Nerimo būna ir dažant, kad neprasiskverbtų dažai ten, kur nereikia, ir kerpant siūliukus, kad neįkirptų į audinį.
Po ryte prasidėjusių vandens „procedūrų“, kai išmaišomi dažai, vanduo užverdamas, audinys atitinkamai pamerkiamas į dažus ir ištraukiamas, o po to ilgai skalaujamas šaltu vandeniu, praeina ne viena valanda. „Ir tik paskui laukia pats įdomiausias darbas. Kai nudažiusi atrišu, žirklutėmis karpau siūliukus, rankos dreba, noriu greičiau pamatyti, ar gavosi. Neįmanoma atkartoti nė vieno darbo: gali skirtis medžiaga, ar daug joje krakmolo, ar mažai, dažai, virimo temperatūra“, – kas turi įtakos darbų originalumui, vardija marginių meistrė. Savo kūriniams ji dažniausiai renkasi nebalintą medvilnę, bando naudoti ir liną, o sintetika marginiams netinka – nekimba dažai.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.