Mėlynoji Ievos Labutytės asmenybės šviesa

Šiemet Jai būtų sukakę 75 metai; šį rugsėjį suėjo lygiai dešimtmetis nuo Jos mirties.

Apie iš mūsų krašto kilusius kultūros, meno, mokslo žmones progą radę kalbame su ypatingu pasididžiavimu. Deja, toji pa garba ne visiems vienodo lygio. Tarp tų mūsuose kiek primirštų laikyčiau ir dailininkę, Mažosios Lietuvos kraštotyrininkę Ievą Labutytę. Nors esu tikra, jog bemat sulauksiu prieštaros, nes dailininkės vardu pavadinta Plikių pagrindinė mokykla. Beje, yra ir jos vardo gatvė Vilniuje. Tik ar to pakanka? Juk Ievos Labutytės nuopelnai Mažosios Lietuvos ir Prūsijos praeičiai atgaivinti bei įamžinti šiandienos akcentuose tikrai nenuginčijami.

Ištikima protėvių žemei

Ieva Labutytė-Vanagienė buvo gimusi Begėdžių kaime, esančiame kažkur tarp Vilkyčių ir Švėkšnos. To kaimo pastatų ir žmonių po sovietinės melioracijos išvis neliko. Dar kartais vyksta kapinių šventės. „Tėvas karui pasibaigus apsigyveno Vokietijoje. Klaipėdos krašte viena su dukra likusi motina, sunkiai dirbdama kolūkyje, kaip ir visos pokario našlės, stengėsi, kad jų vaikai motyvuotai siektų mokslo ir ieškotų savojo tikro gyvenimo kelio“, – pasakoja Edita Barauskienė.

Ieva mokėsi Plikių mokykloje, baigusi Klaipėdos mokytojų seminariją kurį laiką mokė Kurmių kaimo ir Saugų vaikų namų auklėtinius. Vėliau studijavo grafiką Vilniaus dailės institute (dabar akademija). Po studijų atsidėjo vien kūrybinei veiklai: kūrė estampus, apipavidalino knygas, liejo akvareles. Surengė personalines parodas Vilniuje, Klaipėdoje, Šilutėje, Vokietijoje, Norvegijoje.

Dar vienos lietuvininkų palikuonės Ievos Jankutės iniciatyva ir lėšomis su jos kūryba susipažįsta Amerikos lietuviai.

Iki pat mirties Ieva liko ištikima savo protėvių istorinei praeičiai. 1989 metais su kitais Klaipėdos krašto intelektualais inicijavo pirmąjį lietuvininkų susiėjimą ir įkūrė „Mažosios Lietuvos“ bendriją. Kartu su prof. Domu Kaunu ir kraštotyrininku Bernardu Aleknavičiumi rūpinosi Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose kūrimu ir jo ekspozicijomis. Vaisingi kūrybiniai saitai dailininkę siejo su rašytojomis Ieva Simonaityte ir Edita Barauskiene.

Sunkios ligos prislėgta mirė eidama 66-uosius metus, palikusi vyrą ir sūnų. Pagal velionės valią palaidota šalia motinos Plikių evangelikų liuteronų kapinaitėse.

Talento tobulybė

Kartą Ievą Labutytę, šio krašto praeities meninę kūrėją ir atminties gaivintoją, girdėjome sakančią: „Kaip ir Ieva Simonaitytė, noriu pareikšti – aš iš šitos žemės“. Estampuose, skirtuose Prūsijai ir Mažajai Lietuvai, su tik šiai autorei būdingu jausmingumu ir originaliu koloritu susipina sielvartas ir sentimentai, tikrovė ir iliuzijos, šviesos ir tamsos sandūros. Tragiškos šio krašto praeities prikėlimo gijos tiesiasi per visus dailininkės kūrybos ciklus – „Mažosios Lietuvos veikėjai“, „Baltų ženklai“, „Klaipėdos krašto miestai“ ir kt.

Dailininkė iliustravo prof. D. Kauno, dr. V. Bagdonavičiaus mokslinius leidinius, poetų K. Bradūno, B. Baltrušaitytės knygas, kūrė ekslibrisus Priekulei, Šilutei, lietuviškai knygai, rašytojams K. Donelaičiui, I. Simonaitytei. Paskutinis estampų ciklas – „Atminties ir Amžinybės apmąstymai“.

Po jos apsilankymo Norvegijoje dailininkės kūryboje suskambo mėlyna spalva. Būtent suskambo – tai lyg ėjimas į šviesos erdvę, į visišką dvasinį apsivalymą. Dailininkai teigia, jog išgauti tokią spalvą, kuri skambėtų, yra talento tobulybė.

Ir tąjį dailininkės atminčiai skirtą sekmadienį Plikių evangelikų liuteronų bažnyčioje Ievos Labutytės nuotrauką supo mėlynos spalvos gėlės ir degančios žvakės.

Muzikinę programą atliko vargonininkė Justė Šilaitė ir parapijos pučiamųjų ansamblis. Smuikininkė iš Švedijos Kartaja pagrojo M. K. Oginskio polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“.

Gyva pažinojusiųjų atmintyje

Sugiedojus giesmę „Jau nebesu tarp jūsų“, kunigas Liudvikas Fetingis pakvietė pasidalinti prisiminimais apie Ievą Labutytę. Ilgametis lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkas Viktoras Petraitis sakė ir dabar semiantis sau stiprybės iš Ievos dvasios stiprybės…

Prof. Audronė Kaukienė, ilgą metą bendravusi su dailininke rengiant spaudai Viliaus Gaigalaičio atsiminimus apie Mažosios Lietuvos būtį bei kitus leidinius, sakė, jog Ieva Labutytė buvo šviesi, draugiška ir kartu principinga asmenybė, didelė menininkė, puikiai valdžiusi ne tik teptuką, bet ir lietuvišką žodį, iki pat gyvenimo pabaigos atsidavusi savo tautai.

Ilgametis Plikių mokyklos mokytojas Antanas Ūsas, pasakodamas, kaip sunkiai vertėsi Ievos motina, priminė, jog vaikų darbštumas, dora ir santara paveldimi iš šeimos.

Dailininkas prof. Linas Jankus, vienu metu studijavęs su I. Labutyte, prisiminė, jog nuo pat kūrybinio darbo pradžios pasireiškė jos meilė ir atsidavimas Lietuvai. Visa jos veikla buvo emocinga ir kryptinga, dar gerokai iki Atgimimo ji brandino idėją Klaipėdoje atidaryti universitetą.

Rašytoja E. Barauskienė, apžvelgusi sunkų I. Labutytės gyvenimo ir kūrybos kelią, akcentavo, jog savo estampuose tik ji vienintelė su ypatingu jausmingumu įamžino senovės baltų kultūros ženklus – krikštus, kryžius, vėlines, bažnyčias, giesmes, o tautos atminčiai paliko išskirtinės grafikos M. Mažvydo, L. Rėzos, K. Donelaičio, Kulviečio, S. Rapalionio, Vydūno bei kitų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų portretus. „Tokia buvo ta skambanti mėlynoji Ievos kūrybos šviesa“, – apibendrino Edita.

Už jausmingą didžios menininkės paminėjimą visi susitikimo dalyviai širdingai dėkojo kunigui L. Fetingiui ir jo žmonai Elzbietai.