Mes – jūs, mūsų – jūsų
Retkarčiais mėgstu pasiklausyti ar paskaityti žymių filosofų pamąstymų apie žmogų kaip asmenį, apie jo vietą pasaulyje ir apie jo vidinį pasaulį. Dažniausiai darau išvadą, kad koks žmogus yra viduje, taip jis elgiasi ir išorėje, santykiuose su aplinka ir su šalia jo esančiais žmonėmis.
Kaip rašė Imanuelis Kantas – „Moralaus elgesio taisykles žmogus pirmiausia nusistato pats sau. Kategorinis imperatyvas – tai gryna moralės dėsnio forma, galiojanti bet kur ir bet kada. Šis dėsnis reikalauja, kad individas elgtųsi taip, kad jo asmeninio elgesio taisyklė galėtų pasidaryti visuotiniu elgesio dėsniu.“
Taigi remiantis šiuo dėsniu visuomenės elgesys tampa toks, kaip elgiasi individai kiekvienas atskirai. Kadangi dauguma stebi žinomų žmonių elgesį, galime teigti, kad mūsų politikų, žurnalistų elgesys gana ryškiai formuoja visuomenės moralę.
Dabar pasižiūrėkime, kodėl mūsų visuomenė tokia susiskaidžiusi, kaip dažnai sakoma į kelias Lietuvas. Kiek mes kartų girdėjome iš mūsų iškilių politikų, kad tauta tokia tamsi, kad jų nešamo gėrio nesupranta, kiek tie patys Lietuvos žmonės buvo vadinami runkeliais arba kokia šunauja yra žurnalistai. Išgirdę tai suprantame, kad pagal jų – vadų – moralinį supratimą mes esame jiems nelygūs ir reikalingi tik per rinkimus. Todėl mes, ko gero, ir susiskirstėme į „mus“ ir „jus“, padalijome Lietuvą į „mūsų“ ir „jūsų“. O kaip norėtųsi, kad Lietuva būtų viena, kad kiekvienas prieš įstatymą būtų toks pat lygus kaip jaučiasi lygus prieš Dievą.
Dar vienas mane labai įskaudinęs pavyzdys – einant į Gargždų bažnyčią Sausio 13-osios Mišių viena mūsų rajono politikė su kolegėmis, pasirišusios gražius šalikėlius su kregždutėmis, dalijo užpernykščias neužmirštuoles. Nieko blogo negalvodamas pasakiau komplimentą, kaip jos čia gražiai atrodo su tais šalikėliais ir kregždutėmis, tačiau sekė mane pribloškęs atsakymas: „Taip, žinoma, juk čia mūsų šventė.“ Tikrai negalėjau šventoriuje joms atsakyti kuo nors piktu, tačiau po to ilgai mąsčiau, kokią teisę turi viena ar kita partija ar grupė žmonių savintis mūsų visų Laisvę, Tėvynę. Juk tai priklauso mums visiems, Lietuvos žmonėms, nesvarbu, ar jis konservatorius, ar kairiausias socialistas, ar jis vaikas, ar pensininkas.
Taigi ir turime pasekmes, moralines ir materialines, dalis žmonių emigravo į užsienį, daliai žmonių gera buvo tarybinė santvarka, nors ten „mūsų tėvynė“ buvo vadinama daug didesnė teritorija. Didelė dalis Lietuvos piliečių nusivylė valstybės valdymu. Ko gero, taip bus dar ilgai, kol neįsisavinsime pagrindinių moralės dėsnių ir normų, kol dalinsimės į savus ir svetimus, kol diskusijose turėsime tik vieną savo nepajudinamą tiesą, kol kalbėsime ir negirdėsime.
Labai prašau tų jaunų moterų su šalikėliais – nenusavinkime Laisvės, nes ji mūsų visų.
Vaclovas MACIJAUSKAS
