Mokykloje – liepto galas. O kam tai rūpi?
Vilniuje vyko Nacionalinis pedagogų forumas, kurį organizavo Seimo Darbo partijos frakcijos, Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos profesinės sąjungos. Renginio pradžioje su rajono Savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėju Algirdu Petravičiumi nusistebėjome, jog forumas pakvipęs politiniu atspalviu. Juk ne viena frakcija negalės pasiekti reikiamų krypties rezultatų be kitų frakcijų pritarimo, bet palikime šį įvykį aukščiausio rango politikams. Man svarbu, kad aktualiai kalbėta apie mokyklos reikalus.
„Kaip būtų galima užtikrinti ugdymo kokybę šiandieninėje mokykloje?“ Vien dėl šio pranešimo, kurį pateikė Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, galima nesigailėti ir sugaišto laiko, ir 600 kilometrų kelionės, nes buvo pažvelgta į dabartinę mokyklą labai profesionaliai ir beveik objektyviai.
Minėto pranešimo autorius rėmėsi savo patirtimi, spauda ir pritarė, jog viena iš svarbiausių problemų mokyklose – tai drausmės stoka, neaukšti mokymosi ir elgesio standartai, išplitusi pedagogų apatija, formalus požiūris į mokinius, menkas mokytojo profesijos prestižas. Pedagogas siūlo, jog pirmiausia turime atsisakyti nuolankaus ir susitaikėliško kalbėjimo būdų ir grįžti prie tikrųjų švietimo vertybių, besiremiančių pedagogo autoritetu ir jo kompetencija, pasitikėti savo jėgomis. S. Jurkevičiaus nuomone, pakaks nuolaidžiauti mokinių savivalei ir tėvų aiškinimui, kaip reikia mokyti jų vaikus.
Mane nustebino, kad švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis tik trumpam atbėgo į forumą, tarsi gesintų gaisrą. O juk salėje beveik iš visos šalies suvažiavę pedagogai ir pranešėjai kalbėjo aktualiais ugdymo klausimais. Išaiškėjo, jog iš Švietimo ir mokslo ministerijos nebuvo jokio atsakingo darbuotojo. Kodėl? Kam kalbėta? Seimo sienoms, pavasario vėjams? Kas darys sprendimus? O gal po kurio laiko vėl kalbėsime tais pačiais klausimais tik jau kitoje auditorijoje? Ir vis dar kalbėsime, kai jau reikia priimti sprendimus, nes mokykla priėjo liepto galą. Negalima toleruoti tokios padėties, reikalinga korekcija, juk ugdymo procesas iškart nebus nukreiptas į norimas vėžes. Reikalaus nemažų diskusijų su visuomene, tėvais, net pačiais pedagogais.
Mokykla yra mokymo ir auklėjimo įstaiga, o ne socialinės prieglaudos ar psichologinės pagalbos teikimo institucija. Mokytojas – ne paslaugų teikėjas ir paklusnus vykdytojas, o autoritetinga asmenybė, ir mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją.
Kaip pastebėjo pranešėjas, nuolat girdime kalbas apie „milžiniškus“ mokinių krūvius, apie neva mokytojų „negebėjimą“ sudominti mokinius disciplina ir nuolat eskaluojamą egzaminų „stresą“. Sistemingas mokymasis traktuojamas kaip varginantis mokinius procesas, pamokų ruošimas ir kontrolinių darbų rašymas įvardijamas kaip baisus sukrėtimas, o egzaminų laikymas prilyginamas traumai ar net šokui. Viešoji erdvė užtvindyta verkšlenimu apie sunkią mokinio dalią ir patiriamus nepakeliamus išbandymus. Toks požiūris davė akivaizdžius rezultatus. Tingėjimą bandoma pateisinti neįdomiomis pamokomis, piktybišką nesimokymą – sunkiomis programomis, pamokų nelankymą ir prastą elgesį – mokytojų nepagrįstais reikalavimais ir neva negebėjimu sukurti mokymuisi patrauklios aplinkos.
Šiandien Lietuvos mokykloje užtikrinamos mažumos, turinčios mokymosi ir elgesio problemų, teisės ir sistemingai pažeidinėjama daugumos mokinių teisė gauti geros kokybės švietimą. S. Jurkevičius net siūlo keisti Švietimo įstatymo 29 str. 10 dalį ir priimti naują įstatymo straipsnį, kuris būtų formuluojamas taip: „Už moksleivių elgesio taisyklių nesilaikymą mokyklos tarybos sprendimu mokinys gali būti šalinamas iš mokyklos“. Prikeltas į dienos šviesą ir toks teiginys, kad „mokinys, besimokantis pagal pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas ir turintis nepatenkinamą metinį pažymį, nebūtų keliamas į aukštesnę klasę“. Keista, kad dabar reikia derinti su tėvais, vaikų teisių tarnybomis.
Atrodytų tiek nedaug reikėtų padaryti, tačiau tai įgyvendinti yra daug kartų sunkiau, nei „įsisavinti“ milžiniškas Europos Sąjungos lėšas, kelti kvalifikaciją abejotinos vertės seminaruose arba postringauti apie humanistinės pedagogikos privalumus. Kad pasiektume kokybiško mokymo rezultatų, šiandien nebereikia jokių ypatingų lėšų, kelionių į užsienius semtis patirties, nuolatinių programų ir vadovėlių kaitaliojimų. Galiausiai tam nereikalingos ypač modernios technologijos ir kameros koridoriuose bei tvoros aplink mokyklas. Paprasčiausiai reikėtų pripažinti ir įvardyti tikrąsias problemas mokyklose ir pradėti jas iš esmės spręsti.
Albinas KLIZAS
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas
