Mokytojo giminės istoriją saugo artimieji

Noras pažinti savo giminės šaknis jau kelis dešimtmečius vedžioja po Lietuvą buvusią gargždiškę Vitaliją Brazaitienę. Susitikimai ir pašnekesiai su žmonėmis, vėliau valandų valandos archyvuose, ieškant to, ką atskleisti gali tik dokumentai, dažnai bylojantys svetimomis kalbomis. Nepasiklysti tarp datų, vardų ir faktų padeda ilgametė bibliografės patirtis ir begalinė kantrybė. Po kruopelytę surinkti atsiminimai apie dėdę Antaną Dibisterį, mokytoją, Rainių kankinį, – dovana ne tik šiai giminei, bet visiems, kuriems brangi Lietuvos istorija.

Dėmesys praeičiai

„Visada domėjausi gimine, daug ką prisimenu iš savo mamos Kazimieros Dibisterytės–Liutikienės pasakojimų. Gargždų krašto dainas, senąsias žemaitiškas ir naujesnes, dainuotas prieškariu ir po karo, renku ir užrašinėju iki šiol, taip pat ir senovines giesmes“, – pasakojo beveik prieš 60 metų iš Gargždų į Vilnių išvažiavusi studijuoti V. Brazaitienė.

Telšių mokytojų seminarijos auklėtinis, karininkas, Tautininkų sąjungos narys, Kartenos šaulių būrio, lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ Kartenos apylinkės vadas, visuomenės veikėjas, Rainių kankinys Antanas Dibisteris – V. Brazaitienės dėdė, mamos brolis. „Prisimenu jį tik iš nuotraukos, kuri kabėjo ant sienos mūsų namuose. Svarstydavau, ar tai kunigas, ar koks šventasis. Su tokia pagarba ir grauduliu minėdavo jį mama“, – sakė giminės istorijos saugotoja, prieš dešimtmetį ėmusi gilintis į archyvų dokumentus.

Darbštūs, gabūs ir visuomeniški

A. Dibisteris gimė 1904 metais birželio 12 dieną Gargždų valsčiaus Gribžinių kaime. Juozapo ir Onos Dibisterių šeimoje iš 14 vaikų užaugo 10. „Visi darbštūs, patriotai, dori katalikai, ir dainininkai, ir giesmininkai. Be jų neapsieidavo jokios kaimo šventės, suėjimai. Aktyviai dalyvavo jaunųjų ūkininkų veikloje, konkursuose, jaunalietuvių, pavasarininkų, moterų katalikių draugijose. Dukros buvo geros šeimininkės, mėgo rankdarbius, daug skaitė. Su didele pagarba žmonės ir dabar mini Dibisterių šeimą ir jų namus“, – prisiminimais apie savo giminę dalijosi V. Brazaitienė, suspėjusi užrašyti jauniausios Dibisterytės, mamos sesers, Genovaitės Keburienės, atsiminimus apie šeimą.

J. ir O. Dibisteriai į mokslus pajėgė leisti tik vieną sūnų Antaną. Pradžios mokyklą jis baigė Kvietiniuose. Po to mokėsi Kretingos pranciškonų progimnazijoje. Lankė mokytojų kursus, tačiau motina turėjo vilčių, kad sūnus eis į kunigus. „Antanas pajuokavo mamai, kad negalįs būti kunigu, nes jam labai patinka mergelės. Jis pasirinko pedagogo profesiją ir įstojo į Telšių mokytojų seminariją. Po tėvo mirties gyvenimas pasunkėjo – Antanui stigo lėšų mokslui. Kaip ir dažnam pasienio jaunuoliui jam prisiėjo iš „prūsų pusės“ nešti kontrabandą, vadinamą „šmukulį“, ir taip prasimanyti pinigų“, – pasakojo A. Dibisterio dukterėčia.

Jaunas mokytojas

Tarp 1929 metais Telšių mokytojų seminarijoje baigiamuosius egzaminus laikiusių 33 mokinių buvo ir A. Dibisteris. Rugsėjį jaunas mokytojas pradėjo dirbti Alsėdžių pradžios mokykloje. Visuomeniškas pedagogas 1930 m. buvo išrinktas Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimo komiteto pirmininku, organizavo Alsėdžiuose gegužės 11 d. visų valsčiaus mokyklų moksleivių sporto ir dainų šventę.

„Po tarnybos kariuomenėje, nuo 1931-ųjų rugsėjo, A. Dibisteris buvo paskirtas labai apleistos Virkšų (Plungės r.), o nuo 1933 m. kovo 1 d. jo paties prašymu – Kartenos (Kretingos r.) pradžios mokyklos vedėju“, – dėliojo biografijos faktus V. Brazaitienė. Entuziazmu trykštantis mokytojas aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, jam artima buvo ir meninė, ir sportinė veikla.

Mokytojaudamas Kartenoje, A. Dibisteris sutiko jauną mokytoją Pauliną Velžaitę, dirbusią Kūlupėnų pradinėje mokykloje. Draugystė virto meile, o susituokę po metų jie jau sūpavo pirmagimę Nijolę. Antanui ir Paulinai buvo lemta užauginti dar vieną dukterį – Aldoną, tačiau vidurinioji dukrelė Vidutė neišgyveno nė metų.

Karteniškiai atsimena šią gražią šeimą, į kurios namus ateidavo pasiklausyti žinių ar koncerto per radiją. Miestelio šventės, vaidinimai neapsiėjo be A. Dibisterio. Tačiau likimas mokytojui buvo negailestingas – jis tapo pirmąja bolševikų auka. Dibisterių namuose 1940 m. liepą buvo atlikta krata, o mokytojas areštuotas. Kretingos daboklėje ir Telšių kalėjime kalintas ir tardytas A. Dibisteris, nors 1941 m. balandžio 15 d. byla ir buvo perduota teismui, jo nesulaukė. Kartu su kitais Telšių kalėjimo politiniais kaliniais 1941 m. birželio 24 d. rytą mokytojas buvo nukankintas Rainių miškelyje.

Pražuvo ir tėviškė

Liūdnas ir A. Dibisterio tėviškės Gribžiniuose likimas – neliko nei senų medžių, nei bityno, nei pastatų. „Sodyba sudegė frontui artėjant Klaipėdos link. Išliko tik pieninės namelis, kuriame prisiglaudė vyriausias Antano brolis Kazimieras su šeima, motina ir seserimi. Po to nacionalizacija, kolektyvizacija, tremtis. Ištremtos ir dvi seserys su šeimomis. Brolis Jonas išvarytas į Kareliją darbams. Įvairiai nukentėjo ir kiti“, – apgailestavo V. Brazaitienė, pasakodama savo giminės istoriją.

A. Dibisterio dukroms Nijolei ir Aldonai, sūnėnams ir dukterėčioms skaudu dėl tėviškės ir tėvų likimo. Jiems ypač svarbu išsaugoti Rainių aukų atminimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių