Mokytojo prestižas – ne smunkančios kelnės
Pagaliau pagaliau… Ir minia išvydo, kad karalius nuogas. Jau paslėpti to, kas vyksta švietimo sistemoje, ir po gražiais pavadinimais optimizacija, renovacija, stebėsena, nebepavyksta. Nepavyksta paslėpti, kad mokyklose trūksta mokytojų, kad sustambintos mokyklos primena sovietinius fabrikus, kad senoji mokytojų idealistų karta traukiasi, kad mokytojai nesusikalba su mokiniais, kad pedagogus ruošiantis Edukologijos universitetas neišlaiko jokios kritikos, kad… Galėčiau tęsti ir tęsti…
Tačiau noriu priminti gražią pradžią. Profesorė Meilė Lukšienė su savo mokiniais ir bendraminčiais iškelia tautinės mokyklos idėją. Teikia vilčių, jog mokykla bus kitokia, juk ir tauta atgimė. Tačiau kas išėjo? Prasidėjo politiniai vojažai, keitėsi valdžios, kurios vis „kėlė“ mokytojų prestižą, sodino savo ministrus, kurie su savo komandomis lakstė po pasaulį, tempė Lietuvon įvairiausias nevykusias naujoves ir kūrė reformas. Net žodį „reforma“ neskanu tarti. Ne reformos tai buvo, o tiesiog knisinys, sakyčiau, netgi nusikalstamas. O jeigu mokytojai, suvokdami beprasmybę, pasipriešina, tuoj apšaukiami beveik nevykėliais ir imami dusinti nereikalingu popierizmu, gąsdinami auditu ir kitomis švietimo pabaisomis. Va, taip ir gyvenom daugiau kaip 20 metų, kol visai nusigyvenom. Kol vaikai nenori į mokyklą, tėvai moko mokytojus dirbti (ką jau ką, o dvi profesijas – mediko ir mokytojo, tariasi išmanąs kiekvienas), o mokytojai dantis sukandę laukia. O pradžia buvo graži.
Bet tokia jau žmogaus prigimtis, be abejo, norisi tikėti geru. Štai ir visuomenė sąmoningėja, ima suvokti, kad be žmonių palaikymo ir politikai bejėgiai. Ką daryti? Ogi vieną kartą išgirsti mokytojus, įsigilinti į jų darbo specifiką, suvokti atsakomybę ir svarbą ir įvertinti. Iniciatyvos, kaip ir idėja, kad mokytojo profesija turi tapti prestižinė iki 2025 m., turi būti ne kabinetinės, o išgyventos. Taigi „inventorizuokim“, ką turim, ir pagaliau siekim stabilumo. Žinoma, mokytojo prestižas – ne smunkančios kelnės, vienu ypu nepakelsi. Teks susitelkti į svarbiausius dalykus. Norim jaunų mokytojų – leiskim jiems uždirbti, norim stiprių specialistų – konkuruokim, norim geros mokyklos – netylėkim, nelaukim, kas bus. Tas žudantis lietuviškas nuolankumas, priveisęs švietimo sistemoje pulkus vidutinybių, turi pagaliau išnykti.
Dalia DAUGĖLIENĖ
