Mūsų kraštas – mūsų atmintis
Projektą „Mūsų kraštas – mūsų atmintis“ inicijavo Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė G. Šutkutė. Ji įsitikinusi, jog įdomiai ir kūrybiškai tradicines Mažosios Lietuvos eksterjero detales galima panaudoti savo gyvenamoje aplinkoje. Klaipėdos rajone labiausiai pamėgta fachverkinė statyba.
Istorija ne kartą patvirtino, jog tautos stiprybė – savitos tradicijos, papročiai, gimtoji kalba. Tai puikiausiai atspindi ir Agluonėnų etnografinės sodybos vykdomas tęstinis projektas „Mūsų kraštas – mūsų atmintis“. „Bangai“ Mažosios Lietuvos tradicinių puošybinių eksterjero elementų pavyzdžius Klaipėdos rajone atskleidė sodybos ir projekto vadovė Gabija Šutkutė.
Dėmesys Mažosios Lietuvos architektūrai
Tęstinio projekto „Mūsų kraštas – mūsų atmintis“ tikslas – regiono kultūrinio, istorinio paveldo sklaida ir populiarinimas, įtraukiant jaunimą į krašto tiriamąją veiklą. Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė drauge su pagrindinės mokyklos mokiniais bei su socialinio ugdymo mokytoja vyko į apylinkės istorines, kultūrines vietas, menančias Mažosios Lietuvos praeitį. „Analizavome surinktus duomenis, juos sisteminome. Sudarytas Agluonėnų seniūnijos kultūrinių-istorinių vietų sąrašas su aprašais bei nuotraukomis. Atskleista, kokia yra unikali ir plati senųjų statinių architektūros puošybinių elementų gama ir kiek mažai informacijos apie tai yra surinkta“, – dėstė G. Šutkutė.
Nagrinėjamos vis kitos Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo sritys. „Krašto tradicijų išsaugojimas, jų puoselėjimas turi didelę svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime. Juk tai yra iš kartos į kartą perduodama ilgalaikė tautos išmintis, patirtis, „įvilkta“ į tam tikras formas ir tapusi pažinimo šaltiniu. Surinkta informacija – vertingas pagrindas tęsti šį projektą. Šiais metais visas dėmesys bus skiriamas Mažosios Lietuvos architektūros bruožams, puošybiniams elementams ir jų pritaikymui šių dienų architektūroje“, – akcentavo projekto iniciatorė.
Rankų darbo drožiniai ir stogai
Mažosios Lietuvos architektūrą labiausiai atspindi tradiciniai rankų darbo drožiniai, kuriais dailinti ne vien gyvenamieji namai, bet ir ūkiniai pastatai. Juos puošdavo profiliuotos lentos, dailylentės, stogų skydai, karnizai, durų ir langų detalės, langinės, apvadai, apkaustai. Stogo pakraščius sutvirtindavo ir gražindavo vėjalentėmis su dailiu geometriniu ar augaliniu ornamentiniu išpjaustymu, o kraigą dabino mitologinę reikšmę turintys žirgeliai, lėkiai. Žvejų namų stogai dar dažnai buvo įvairinami skardinėmis vėtrungėmis, vėjarodėmis. Būdinga, kad Mažojoje Lietuvoje statyti daug puošnesni pastatai nei gretimoje Žemaitijoje. Gražiai išpuošti vartai, tvoros, šuliniai, aviliai, kiti mažosios architektūros statinėliai derėjo prie pusiau atvirų prieangių (gonkų) puošybos bei augmenijos.
Gyvenamajame name ypatingiausiai puošiamas stogas. Tarp išraiškingiausių puošybinių stogo elementų detalių yra lėkiai (kraigo galo puošybinės detales, paplitusias XIX–XX a. pr.). „Mažojoje Lietuvoje jie buvo sudėtingesni nei kituose regionuose. Lėkių aptinkama ne tik dvigubų kryžminių ar viengubų vertikalių. Galima rasti jų derinį – kiauraraštį“, – pasakojo G. Šutkutė.
Poriniuose lėkiuose dažniausiai vaizduojama žirgo simbolika. Senovėje tikėta, kad lėkiuose pavaizduotos žirgų galvos turėjo apsaugoti šeimininko namus ir turtą nuo piktųjų dvasių, užtikrinti jo gerovę bei padėti prisišaukti sėkmę. Vertikaliuose lėkiuose iškyla augalinis motyvas, siejamas su ypač sena, kosmine ir metafizine būties arba gyvybės medžio simbolika.
Gausiausia Agluonėnuose ir Ketvergiuose
Įdomiai ir kūrybiškai tradicines eksterjero detales galima panaudoti savo gyvenamoje aplinkoje. Pasak etnografinės sodybos vadovės, Klaipėdos rajone labiausiai pamėgta fachverkinė statyba. Šiuo statymo būdu dažniausiai įrengiamas antrasis gyvenamojo namo aukštas arba mansarda, rečiau pasitaiko namų, pastatytų fachverko stiliumi. „Aplankiau didžiąją dalį Klaipėdos rajono gyvenviečių, miestelių: Dovilus, Kisinius, Šernus, Ketvergius, Lėbartus, Dituvą, Priekulę, Dreverną, Agluonėnus, Vanagus, Ažpurvius, Pėžaičius ir kt. Gražiai tvarkomų tradicinės Mažosios Lietuvos architektūros statinių išlikę mažai. Tačiau pasitaiko naujų sodybų, kurios ne tik panaudoja kelias tradicines puošybos detales, bet ir tvarko visą savo sodybos aplinką pagal senąjį architektūros stilių“, – pastebėjo etnografinės sodybos vadovė. Bent po vieną gražiai išpuoselėtą sodybą, neatitrūkstant nuo tradicinės šio krašto architektūros, ji rado bene kiekvienoje gyvenvietėje, o gausiausia jų Ketvergiuose ir Agluonėnuose. „Pasivažinėjus po rajoną, užplūdo dvejopi jausmai. Buvo labai džiugu pamatyti taip gražiai, įdomiai tvarkomas ir kruopščiai puoselėjamas sodybas, dvelkiančias tradicine architektūra. Kita vertus, radau ir daug apleistų. Šie neįkainojamos vertės pastatai, atspindintys mūsų krašto kultūrą, su metais vis labiau nyksta. Gaila, kad jų niekas netvarko“, – apgailestavo G. Šutkutė.
