Mūsų tėvynainiai Europos kultūros ir mokslo centruose

Atostogas norisi praleisti kuo turiningiau, aplankyti dar nepažintus kraštus, pasidomėti jų istorija ir sąsajomis su Lietuva. Artėjant mūsų Nepriklausomos valstybės 100-mečiui lietuvį galima bet kur sutikti…

Miuncheno rotušė.

Seniausias mokslo centras

Šiemetinę savo kelionę po Vokietiją ir Šveicariją pradėjome viename iš gražiausių Vokietijos miestų Heidelberge. Prie Nekaro upės įsikūręs šis miestas buvo didžioji Marko Tveno meilė, jį buvo pamėgę rašytojas J. V. Gėtė ir filosofas V. F. Hėgelis. Jo senamiestis beveik nenukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, išlikę pastatai originalūs.

Heidelbergas žymus tuo, kad čia yra vienas seniausių, 1368 m. įkurtas Vokietijos universitetas, kuriame anuomet studijavo LDK didikai ir bajorai Tiškevičiai, Masalskiai, Sapiegos, XX a. – žymūs mūsų tėvynainiai V. Gustainis, P. Katilius, J. Puzinas ir kt., o šiais laikais studijas magistrantūroje ir doktorantūroje tęsia Vilniaus universiteto auklėtiniai. Heidelbergo universitete įsikūręs labai stiprus vėžio tyrimo centras visoje Europoje, į kurį suvažiuoja aukšto lygio mokslininkai iš viso pasaulio. Vasaros pradžioje čia svečiavosi Didžiosios Britanijos princas Viljamas su žmona Keite.

Smagu pavaikščioti po senamiestį ilgiausia Vokietijoje pėsčiųjų gatve (1,6 km). Aukštyn kylančiame kalnų šlaite dunkso apgriuvusi Heidelbergo pilis. Čia galima apsilankyti farmacijos muziejuje, pamatyti didžiausią pasaulyje vyno statinę. Pilis neatstatoma, palikti jos griuvėsiai.

200 m ilgio tiltas per Nekaro upę jungia senamiestį su Filosofų kalva (taip vadinama todėl, kad ten iki šiol veikia keli universiteto padaliniai, tad lipant galima pafilosofuoti), nuo jos atsiveria nuostabi senamiesčio panorama. Heidelbergo simbolis beždžionė, jos bronzinė skulptūra puošia senąjį tiltą.

Jei kas ruošiasi į Heidelbergą, siūlau apsilankyti Studentų kalėjime universiteto muziejaus patalpose. XIX–XX a. pr. studentai buvo kalinami už įvairius prasižengimus: viešosios tvarkos pažeidimą, girtavimą, triukšmavimą naktimis. Kalinimo laikotarpiu buvo išleidžiami tik į paskaitas, o savo nuomonę apie bausmę užrašydavo ant pastato sienų. Beje, tuoj po Antrojo pasaulinio karo Heidelberge glaudėsi lietuviai pabėgėliai, daugiausia iš Mažosios Lietuvos.

Tai augantis, besiplečiantis miestas, čia atvyksta nemažai jaunimo, šeimų su vaikais. Jie įsikuria naujai statomuose rajonuose su visa infrastruktūra. Įdomu prie daugiaaukščių pamatyti didžiulius narvus su auginamomis vištomis ir gaidžiais. Visa tai skirta tam, kad vaikai kuo anksčiau susipažintų su gamta ir gyvūnais.

Ir čia mokėsi lietuviai

Freiburgas – miestas Vokietijos pietvakariuose, netoli Prancūzijos sienos, įkurtas XII a. kaip laisvos prekybos miestas (ką nurodo jo pavadinimas). Per Antrąjį pasaulinį karą beveik visas senamiestis sugriautas, tačiau nemažai pastatų atstatyta, tad dabar tai labai jaukus turistinis miestas. Pats gražiausias pastatas – XIII a. pradėta statyti romantinė gotikinė Švč. Mergelės Marijos katedra su įspūdingu bokštu. Originalios katedros skulptūros, vitražai, altorius, vargonai ir kitos detalės saugomos muziejuje, kad jų neveiktų laikas, o pačioje bažnyčioje – tik kopijos.

Freiburge irgi vienas seniausių universitetų Europoje (1457 m.), kuriame taip pat studijavo nemažai lietuvių. Antrojo pasaulinio karo metais čia prieglaudą rado lietuvių menininkai, surengtos jų darbų parodos. Šiuolaikiška universiteto biblioteka spindi stikliniais langais, bet projektuotojai turėjo užtamsinti kai kuriuos iš jų padaugėjus avarijų šalia besidriekiančioje gatvėje…

Toliau Bernas – Šveicarijos sostinė. Puikiai išsilaikęs unikalus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia netikėtai aptikome Lietuvos ambasadą, tačiau teko išgirsti, jog ruošiamasi ją uždaryti. Gaila. Šveicarijoje anksčiau gyvenę ir dabar čia įsikūrę lietuviai daug nuveikė puoselėdami lietuvybę. Šioje ambasadoje valstybės pasiuntinio pareigas ilgą laiką ėjo mūsų kraštietis Vasario 16-osios Akto signataras, diplomatas Jurgis Šaulys.

Pasakojama, kad miesto pavadinimas kilo nuo pirmojo gyvūno – lokio – sumedžioto anksčiau čia augusiame miške. Lokys iki dabar yra miesto simbolis, bent tris galima pamatyti mieste įrengtame Meškų parke. Deja, mums čia besilankant visos rudakailės snaudė joms įrengtose slėptuvėse.

Mieste išsiskiria gotikinė Šv. Vincento katedra, iš kurios bokštų atsiveria puiki senamiesčio panorama. Verta aplankyti ir Alberto Einšteino butą, kuriame jis su šeima gyveno pačioje XX a. pradžioje. Įspūdingus vaizdus dovanoja Rožių sodas, kuriame daugybė įvairiausių gėlių, iš čia matosi nuostabūs miesto vaizdai. Miestiečiai ir turistai šiame sode renkasi paskanauti vyno, šveicariško sūrio, pasigrožėti saulėlydžiais.

Koncentracijos stovykla… privaloma

Paskutine atostogų kelionės stotele pasirinkome Oktoberfestu garsėjantį Miuncheną. Šios šventės dvasia gyva kiekvieną dieną – didžiulėje, vienoje seniausių Europoje aludėje pilna žmonių, smagias vokiškas melodijas groja orkestras, visi linksminasi, vaišinasi. Norėjosi paragauti ir vietinių patiekalų – bavariškos dešrelės su troškintais kopūstais ir šaltomis (?) bulvėmis nenuvylė. Kiek „įdomesnės“ pasirodė vokiškos dešrelių salotos – tradicinis visos Vokietijos patiekalas. Užsisakius atnešė kalną plonai pjaustytos daktariškos dešros, į kurį buvo įmaišyti keli griežinėliai marinuoto agurkėlio…

Bavarijos žemės sostinė Miunchenas žavi puikiu senamiesčiu ir nepaprasto grožio senąja Rotuše, statyta XV a. Daug įvairių – protestantų, katalikų – bažnyčių, karalių rūmų ansamblis, fontanai, parkai. Pačiame miesto centre įrengta dirbtinė banga, kur gali treniruotis nepatyrę bang­lentininkai.

1972 m. Miunchene vyko vasaros olimpinės žaidynės. Iki šiol veikia puikus olimpinis centras, čia galima pasikelti į bokštą ir apžiūrėti visą miestą. Bavarijos sostinė garsi ir savo universitetu, nuo seno čia studijavo nemažai žinomų lietuvių: rašytojai Antanas Baranauskas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, dailininkas Mstislavas Dobužinskis, ekonomistas Vladas Jurgutis, dėstė architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Labai įdomus Miuncheno zoologijos sodas, jame nėra narvų, o gyvūnams sudarytos artimos jų gimtinei aplinkai sąlygos.

Atvykus į Miuncheną būtina aplankyti už 30 km esantį Dachau miestelį. 1933 m. jame buvo įkurta viena pirmųjų koncentracijos stovyklų Vokietijoje. Per dvylika metų čia kalėjo daugiau nei 200 tūkstančių žmonių, per 40 tūkstančių žuvo. Pagal Dachau stovyklos pavyzdį kurtos kitos visoje Europoje. Čia kalėjo ir lietuviai: kunigas Antanas Gedgaudas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Erdmonas Simonaitis, žydų gelbėtoja Ona Šimaitė. Buvusioje koncentracijos stovykloje dabar Atminties parkas, veikia muziejus, pastatytos protestantų, katalikų ir žydų šventovės, paminklai.

Muziejus ir parkas nemokami, kelis eurus kainuoja tik audiogidas, kuriame įrašyti ir čia kalėjusių žmonių prisiminimai. Dachau memorialo lankytojai keliauja kalinių keliu – nuo geležinių vartų su užrašu „Arbeit mach frei“ („Darbas išlaisvina“), didžiulės aikštės, kur suvarydavo kalinius, 32-jų barakų likučių iki krematoriumo. Slegiantis muziejus, tačiau istoriją reikia žinoti, kad tokie dalykai niekada nepasikartotų. Kažkur teko girdėti, kad Austrijos mokiniams, besimokantiems istorijos, yra privaloma apsilankyti tokiuose muziejuose, buvusiose koncentracijos stovyklose. Tikėkimės, kad ir mūsų švietimo vadai kada nors sudarys tokias galimybes visiems Lietuvos vaikams.

Nerija VALINČIENĖ