Muziejaus stotis Priekulėje: praeities ir dabarties pastogėj
Lašena skaidrios laiko dulkės į kraitę praeities tylios, mintim ir pažinimo troškuliu bandai sutraukyti sustingusio ir seno laiko karolius, o keletą tų perlų tikiesi pasigauti ir savo patyrimų skrynion nedrąsiai, bet saugiai saugiai įsidėti. O jau tada, sustiprintas istorinių gyvybės syvų, bedvasę užmarštį atklojęs – savim gali nušviesti ir šiandienos būties tolius…
Sukūrė vienalytę kūrybinę erdvę
Taip, būtent tokia būsena-jausena rugsėjo 9 dieną užvaldė ne vieną Mažosios Lietuvos Muziejų stoties lankytoją. Mat, sušvitus Priekulės, Mažosios Lietuvos kultūros sostinės, naujos stoties žibintui, iš septynių muziejų, siūlančių išmanias ir patyrimines bei kūrybiškas edukacijas, sklido mūsų tautos istorijos pasakojimai. O juose atsirado vietos ne tik praeičiai, bet ir ateičiai. Šįkart Turgaus aikštė panėšėjo į tą kultūrinę terpę, kurioje vyko socialinė sąveika, dalijimasis, nulemiantis naujų žinių ir žinojimo sklaidą. Tokiu būdu tiek muziejų edukacijos, tiek pati vieta virto vienalyte kūrybine, bendruomenės telkimo, socialinio, kultūrinio ir inovacijų kūrimo erdve. Dar daugiau, miestiečiams suteikta laisvė patiems kurti savo krašto atmintį, jo istorinio konteksto interpretacijas bei pasiduoti kelionei po save.
Rudeninis vėjelis, paglostytas jaukaus saulės šypsnio, skraidina švelnius fortepijono garsus, užuovėją randančius čia pat, tarp stoginių pasklidusių žmonių. Keletas jų atokvėpį randa ant baltos elegantiškos figūros. Bet trumpam ir tik tam, kad suvoktume Laiko grožį, Praeities svarbą, materialaus ir nematerialaus Paveldo prasmę, žmogaus Apšvietos pareigą. Priekulės seniūnės Daivos Bliūdžiuvienės sveikinimo žodžiai paliudija teisingą sampratą, o gražios bičiulystės linkėjimas papildomas šventės vedėjo Domininko Malajavo kvietimu praktiškai išbandyti interaktyvius užsiėmimus.
Ir nuotykiai, ir viduramžių pramogos
Pavakarį už nugaros užsivėrė ekspozicijų durys… Nejučia ranka atsargiai, iš lėto paliečia kišenės kraštelį. Palengvėja, nes turiu. Išsaugojau. Ir saugosiu. Tą seno laiko perlą, kad aš, žmogus, turėčiau atmintį, kad nesijausčiau svetimas toj praeities ir dabarties pastogėje, kad visada išgirsčiau amžinybės kuždesį, kad drąsiai sveikinčiau rytojaus dieną…
Agluonėnų etnografinės sodybos-muziejaus stoginėje susirangęs visas vilnos kelias. Nori – pašyk, nori – karšk, nori – šukuok, nori – verpk… Bet visiems magi ir dovanų gauti. Ne, ne veltui, kaip sakoma – užsidirbk! Tad, ilgai nevėpsodami, maži ir dideli čiumpa spalvingos vilnos sruogelę ir mirko, ir suka, ir glosto, vėl mirko… Iškalbioji, sumanioji, nė kiek ne mažiau spalvinga nei pati vilnų kraitelė ant edukacijų stalo, Gabija Šutkutė geranoriškai pataria su vilna elgtis itin švelniai. Ir iš tikrųjų, žvelk – jau tavo rankose natūrali, masažuojanti, antibakterinė muilinė kempinėlė!
Taigi, pradžia puiki: dovaną užsidirbai, nuotaika garantuota… Galima sukti Lietuvos Jūrų muziejaus pusėn, kur kūrybinėse dirbtuvėse Inga Kurtkutė, Renata Treigienė ir Vida Narveišytė net didžiausią optimistą įtikina, jog „Nesušlapęs batų, žuvies neparneši“. Dalyvių laukė žvejiški nuotykiai aiškinantis senovinės burvaltės istoriją: kryžiažodžių būdu ir kurėną teko statyti, ir pasirinkto laivo pasą-vėtrungę atpažinti, ir išmokti savo valiai pakinkyti bei pašaukti vėją vardu, taisyklingai sudėliojus „Vėjų rožę“, ir jūrinio mazgo paslaptį išrišti, kad, sugrįžęs pakrantėj prisišvartuotum, ir švyturio-laivų kelrodžio dėlionę tinkamai sudėlioti, kad, bėdai ištikus, laimingai sugrįžtum namo, o sugautą laimikį – sėkmingai parduoti žuvų turgelyje.
Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių… Nė nepajuto žmogeliai, kaip juos įsuko viduramžių pramogos ir žaidimai. Kalavijais mosavo, arbaletus mėgino ne tik vyrai, bet ir moterys. Rankos miklumo, akies taiklumo, proto aštrumo prireikė ir lankui užmesti ant stovo, ir kamuoliukui pataikyti į rankose laikomą siaurą medinį indelį… Ką domino ramesnis žaidimas, tas gilinosi į 3000 metų senumo „Kvirkatą“ ar „Malūną“. O kad pasijaustum ne tik viduramžių linksmybių vartotoju, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus edukacijų ir ryšių su visuomene skyriaus vedėja Diana Našutinskaitė pasiūlė, atsivertus milžinišką knygą, ranka išmargintuose lapuose perskaityti ir susipažinti su įdomiais tuometiniais faktais arba penkiasdešimčia mandagaus elgesio prie stalo taisyklių. Mažai? Tada pasitikrini, ką žinai apie Klaipėdą. O jau tada, mosuodamas šio miesto vėliavėlėmis, žingsniuoji toliau…
Vėtrungės ir literatūrinė romantika
Jei panūdai užslopinti įsiaudrinusią vaizduotę, suk į Jono Gižo etnografinės sodybos-muziejaus stoginę. Tiesa, čia tikslingiausia ateiti šeimomis. Mat edukacijoje „Mūsų vėtrungė“ po vieną detalę pagal skiriamuosius krašto ženklus spalvino visi šeimynykščiai. Tuo pat paklausė ir muziejaus filialo vedėjos Dovilės Vaičiulytės ramaus bei išsamaus pasakojimo iš pamario krašto vėtrungių istorijos bei sužinojo vėtrungės specifikos ypatumus. Džiugiausia akimirka, kai bendras šeimyninis darbas jau baigtas, detalės sudėliotos, ir tavo rankose – dar dažais kvepianti vėtrungė!
Literatūrinės romantikos? Ji šalia. Laukia susitikimas su Ievos Simonaitytės įamžinta atmintimi. Tikra dvasios puota – prisiliesti dar ir dar kartą prie garbios kraštietės rašytojos gyvenimo nūdienos ir švenčių akimirkų. Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus suteikia priekuliškiams galimybę kurti tokį miestą, kuriame būtų verta gyventi ir pasilikti. Praeitis, asmeniniai pasakojimai, miesto ir iškilių asmenybių istorijos tampa bendruomenę jungiančiu ir žmogiškąją bei kultūrinę vertę kuriančiu paveldu. Taip įveikiamas be vietiškumo nuobodulys, naujai atrandamas miestas ir paskatinama žmones tarsi iš naujo pažvelgti į turtingą aplinką. Tad edukacija „Kafija su Eve“ tampa ir bendruomenės susitikimo prielaida. Daugeliui knieti paragauti šio krašto tradicinio gėrimo, užkąsti gabalėliu dieviško skonio pyragu. Būtent taip garsi rašytoja vaišindavo gerbiamus svečius čia, savo vasarnamyje, Priekulėje, nors pati, pasak muziejaus vadovės Laimos Lemežienės, gėrė tik kavą. O skanu tądien buvo ne tik pilvui, bet ir dūšiai!
Liko mintijimo ataudams
Žinia, žinių ir pažinimo ribų nėra. Tad nedvejodamas prisėdi ant Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus suolelio ir pasidomi edukacija „Susirinkiminkų burtelės“. Tik nesupainiok pusių: moterys – į kairę, vyrai – į dešinę. Tokia tvarka, nes dabar pabūsi surinkime arba kitaip – Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų namų pamaldose. Juk istorijos pasakojimas visuomet įtaigesnis, kai jį pagyvina iliustracijos, ar ne? Taigi, surinkimai (pietistinis lietuvininkų religinis judėjimas), sako muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė, atsirado Mažojoje Lietuvoje XVIII amžiaus II ketvirtyje ir buvo praktikuojami daugiau kaip du šimtus metų, kol naciai juos uždraudė 1939 metais. O tokių pamaldų pabaigoje būtinos burtelės, vartojamos kaip būrimo priemonė. Jų skaitymo būdą sukūrė liaudis. Ir traukė kožnas dalyvis po vieną iš 100 makštelėje saugomų nedidelio formato kartono kortelių su sentencija ir giesmės posmu, lyg viešpatį paklausdamas, ką tasai norįs toj adynoj pasakyti. Kiekvienas gavo vis kitą, tik savo žinią. Taip, slėpiningas tas burtavimų užsiėmimas.
Reikia tęsinio? Ogi, savoj stoginėj laukia Klaipėdos laikrodžių muziejaus išmanioji edukacija „Zodiako žvaigždynai“ su Agne Jonikaite.
Emocingi, o kartu ir racionalūs sukame į bilderių (paveikslų) ir kafijos minties rimties bei dvasinės gaivos oazę. Šioje erdvėje slypintys perliukai Klaipėdos krašto menininko, pedagogo, dailininko Henriko Šurkaus palete prisiliečia prie pajūrio istorijos, uosto gyvenimo nuo laivo gimimo stebuklo gamykloje iki pat jo gramzdos užmarštin laivų kapinių dugne.
Judėjimas, išdykėliška nuotaika, tai „Krantinės audiniuose“ – mirgėjimai, prilygstantys susimąstymo, mintijimo ataudams. Nesutramdomos gamtos stichijos alsavimas, vėjų ir bangų mūša, jūros nerimastingos metamorfozės, laivai, skrodžiantys vandenis, paukštis, ieškantis kelio, burzgiantys mechanizmai, žuvų lietus, primenantis moteriškų karolių kirbinę, ekspresija ir ramybė, nerimastis ir jaudulys drovus – visa susilieja į bendrą įvairiagarsę uosto simbolių simfoniją, prie kurios, kaip pastebi pats darbų autorius, prisilietei ir tu…
Aurelija DAUGĖLIENĖ
Priekulės, Mažosios Lietuvos kultūros sostinės, renginių korespondentė
