Mylimi augintiniai atvedė į veterinarijos akademiją

Vaikystėje susidomėjusi naminiais gyvūnais ir puoselėjusi savo keturkojus augintinius priekuliškė Valdonė Riaukaitė neabejojo, kad užaugusi taps veterinarijos gydytoja. Šią vasarą ketvirtakursė studentė mokomosios praktikos metu vienoje veterinarijos klinikoje pajuto šios profesijos kasdienybę. „Turime atsakingai rinktis gyvūnus, nes reikia įsipareigoti rūpintis jais kaip žmogumi – ir džiaugsme, ir varge būti su jais“, – kalbėjo Valdonė.

Pirmoko pase įrašyta profesija nepasikeitė

Į namus grįžtančią Valdonę prie durų pasitinka meili, draugiška Mikė. „Nesvarbu, kad mišrūnė: ji – šių namų karalienė“, – patikino jaunoji šeimininkė. Papurusiu kailiu, išpuoselėta Mikė iš tiesų atrodo kilmingai, žvaliai, nors jai 13 metų. Ką gi – ori senatvė. Pasak Valdonės, vidutinis katės amžius – 14 metų, toks pat ir šuns. Beje, jos augintiniui Maksiui – 9 metai, šis irgi mišrūnas.

Mažą baugštų kačiuką dešimtmetė mergaitė kadaise parsinešė iš savo prosenelės. „Mama suprato, kad su kate bus vargo, reikės sterilizuoti, bet nespėjo atlikti šios procedūros – vos metų sulaukusi ši parsinešė „kraitį“. Per jauna, nevisai subrendusi susilaukė kačiukų“, – dėstė V. Riaukaitė.

O tą lemtingą momentą viena namuose likusi dešimtmetė Valdonė buvo priversta tapti „pribuvėja“. „Aš niekada nebijojau kraujo – katė kraujavo, bet man svarbiausia buvo jai padėti“, – patikino pašnekovė. Tačiau netrukus tris kačiukus atsivedusi katė sunegalavo. Apatišką, liūdną, vemiančią augintinę mergaitė ragino tėvus kuo greičiau vežti pas veterinarijos gydytoją. Sekmadienį veterinarijos klinikos nedirbo, nuvažiavus į uostamiestį teko iš namų kviesti veterinarą, mokėti šimtą litų. Apžiūrėjęs Mikę jis pasakė, jog reikia operuoti – gimdoje likę dar trys kačiukai.

Taigi Valdonė jau vaikystėje susidūrė su veterinarijos realybe – pooperaciniu laikotarpiu reikėjo slaugyti mylimą katę. „Negaliu pasakyti, kada pradėjau mylėti gyvūnus, bet pirmoko pase į klausimą, kuo noriu būti, atsakiau, jog užaugusi tapsiu veterinare. Tą pasą išsaugojau. Tiesa, aukštesnėje klasėje buvau susvyravusi: gal mediciną rinktis ir gydyti žmones, bet sena svajonė nugalėjo. Dievas nuvedė mane ten, kur turiu būti.“

Su augintiniu – ir džiaugsme, ir bėdoje

„Šią vasarą vienoje uostamiesčio veterinarijos klinikoje atlikdama praktiką prisiliečiau prie daug ko. Atlikau asistentės darbą: padėjau per operacijas, ėmiau kraujo mėginius, atlikau jo tyrimą, prijungiau lašines ir kita. Džiaugiuosi, kad leido bandyti sterilizuoti – pasisekė, nors chirurgijos mokysimės šiame kurse“, – pasakojo V. Riaukaitė.

Ji išmoko įvertinti gyvūnų pacientų agresijos lygį. Pasak būsimos veterinarės, nežinia, kaip gali pasielgti šuo ar katė, ligoti atsidūrę veterinarijos klinikoje. „Supratau, kad veterinaro darbas pilnas netikėtumų, pavojingas“, – neslėpė pašnekovė. Tačiau tai jos neatbaido nuo vaikystėje pasirinktos profesijos: tėvai tam neturėjo įtakos, tik meilė gyvūnams.

Anot V. Riaukaitės, reikia atsakingai rinktis gyvūnus, nes tenka juos gydyti, prižiūrėti, reikia kantrybės, laiko, pinigų. „Reikia įsipareigoti augintiniu rūpintis kaip žmogumi – su juo turi būti ir džiaugsme, ir varge. Bet kartais susirgusius savo gyvūnus šeimininkai palieka klinikoje likimo valiai – nenori mokėti už gydymą, nes per brangu“, – apgailestavo būsimoji veterinarė.

Į veterinarijos kliniką, kur Valdonė atliko praktiką, šeimininkas atnešė savo katę, sutraiškyta galine koja. „Jos operacija kainavo daugiau nei šimtą eurų. Žmogus paprašė augintinę užmigdyti, nes tai pigiau – kaina gali svyruoti nuo 20 iki 30 eurų, – kalbėjo pašnekovė. – Tačiau klinikos specialistai nemigdo gyvūnų, galinčių išgyventi. Jie išoperavo paliktą katę ir gydė. Aš labai susigyvenau su ja – žaidžiau, šėriau. Be galinės kairės kojos katė galėjo gyventi pilnavertiškai, nors reikėjo laiko prisitaikyti. Jeigu namuose nebūčiau turėjusi Mikės, būčiau šią draugišką, mielą katę parsinešusi namo. Įdėjus skelbimą, kad ji dovanojama, netrukus atvyko naujieji šeimininkai pasiimti. Ir kai dėjosi į krepšį, aš braukiau ašarą“, – neslėpė Valdonė.

Svajonė – gydomasis darbas

Anot būsimosios veterinarės, yra žmonių, labai mylinčių savo gyvūnus. „Jie negaili nei laiko, nei pinigų, kartais metę darbus visą dieną gali sėdėti prie savo augintinio, kol sulaša vaistai lašinėje, – dalijosi pastebėjimais V. Riaukaitė. – Žmonėms patinka ne tik kilmingi gyvūnai – ir mišrūnai, juolab kad jie paveldi geriausias savybes ir mažiau serga.“

Dažniausi pacientai klinikoje buvo Jorkšyro terjerai. „Jų jautresnė nervų sistema, juos kamuoja kasos, virškinamojo trakto uždegimai. Vokiečių aviganiai, prancūzų buldogai – irgi iš dažnesnių pacientų, – atskleidė Valdonė. – Veterinarų pagalbos neretai prireikia Meino meškėnams. Tai didžiausios katės, sveriančios nuo 15 kilogramų, taip pat nereti pacientai sfinksų, britų trumpaplaukių, rusų melsvųjų veislės gyvūnai.“

Kartais į kliniką atneša ligų iškamuotų augintinių. „Žmonių suvokimas apie gyvūnų priežiūrą keičiasi – labiau jais rūpinasi, bet dar užsiima savigyda. Antai patepa kamparo aliejumi ir tikisi, kad padės, nors jau prasidėjęs uždegimas“, – stebėjosi pašnekovė.

Klinikoje ir egzotinių gyvūnų gydytojai netrūksta darbo – tenka gydyti papūgas, žiurkėnus, jūrų kiaulytes, vėžlius. „Ir juos ne mažiau myli šeimininkai. Įstrigo atvejis, kai šeimininkas, išgirdęs, jog reikia užmigdyti jūrų kiaulytę, nes išsivystęs navikas, ilgai verkė“, – atskleidė Valdonė.

Apie kokį augintinį ji svajoja? „Apie jokį, nes mano Mikė ir Maksis – nepakeičiami, vieninteliai, tikri draugai“, – šypsojosi pašnekovė.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos veterinarinės medicinos ketvirtakursė V. Riaukaitė svajoja dirbti gydomąjį darbą – gydyti smulkiuosius gyvūnus. „Nebijau išbandymų, moku prisitaikyti prie naujų sąlygų, esu atvira naujovėms. O šis darbas reikalauja nuolat domėtis naujovėmis“, – atskleidė ji.

Virginija LAPIENĖ

Asmeninio archyvo nuotr.