Namai ten, kur širdis
Gimiau, augau ir gyvenu Vėžaičiuose. Mano kiemą ir namus juosia nuostabus Skinijos vingis, kurį galima pamatyti kone pro kiekvieną namo langą. Upelio krantuose auga daugybė medžių, o pavasarį iš dviejų klevų teka skaniausia sula. Prie pat namo veši sodas, kas vasarą jame skinu saldžiausias uogas ir mėgaujuosi ramybe. Štai kaip atrodo mano gimtinė. Bet kodėl aš čia? Kodėl šią vietą vadinu namais?
Mano močiutė Stanislava atskleidė savo gyvenimo ir tos vietos, kurią vadinu namais, istoriją, kuria noriu pasidalinti su jumis. Viskas prasidėjo tada, kai Vėžaičiuose pasklido kalbos apie ypatingo grožio žemės sklypą. Tada dar gyvendama valdiškame bute su mano seneliu Benediktu ir dviem dukterimis Rima ir Aldona, išgirdusi šią žinią, nusprendė apžiūrėti tą kampelį. Išties jis buvo nuostabus. Srauni upė juosė slėnį, kuriame siūravo vešli žolė. Viskas atrodė taip, kaip močiutės gimtajame Pažvelsy. Matydama tokį panašumą, ji net susigraudino, prisiminė gražiausias savo vaikystės dienas, praleistas su savo seserimis, iš karto pamilo šią vietą. Neilgai trukus buvo pastatytas namas, įrengti ūkio pastatai ir pasodintas gražiausias sodas. Dabar čia gyvena jau trečia karta. Štai kodėl aš čia esu.
Tačiau šią vietą vadinu namais ne šiaip, o todėl, kad čia išmokau, pamačiau daugybę dalykų ir kuriu savo gyvenimo istoriją. Vėžaičiai visada liks mano atmintyje dėl gražiausios metų šventės – šv. Onos dienos. Ryte, po atlaidų, prie bažnyčios vartų visuomet stovi prekystaliai, nukrauti spalvingiausiomis pypkėmis ir kitais skanumynais. Vaikystėje šią dieną daugiau nieko taip nelaukdavau, kaip tik to, kada tėtis man nupirks kokią ilgą, margą pypkę. Vakare vykstantys koncertai taip pat palikdavo didelį įspūdį, bet ir dabar labai smagu su šeima nueiti kartu pasidžiaugti švente. Daugiausia laiko praleisdavau prie upelio. Čia susiradau draugų, patyriau įvairiausių nutikimų, žaisdavau linksmiausius žaidimus.
Šiame pasakojime neatsiskleidžia ypatingi istorijos faktai, tačiau juo norėjau parodyti, kas iš tiesų mums mūsų širdyje yra gimtasis kraštas. Namai – tai visai ne vietovė, tai kartų ryšys, tai prisiminimai ir patirti jausmai, tai saugumas ir laimė. Gimtinė – viskas, kas suteikia pilnatvę.
Emilija VAIVADAITĖ
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija, IIf klasė
