Neįmanoma imituoti verčiamų knygų ar laikraščių puslapių šnarėjimo

Gegužės 7-ąją švenčiame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Tai – profesinė žurnalistų, knygų leidėjų, kalbos puoselėtojų šventė. Kalbuosi su savo mentore, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktore, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos pirmininko pavaduotoja Vilija BUTKUVIENE.

– Kokį patarimą duotumėte šiuolaikiniam žmogui, kaip geriausiai ugdytis gimtosios kalbos įgūdžius?
– Pirmiausia įsiklausyti į savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus, dalyvauti diskusijose pamokose ir, kaip tai įkyriai nuskambėtų, kuo daugiau skaityti. Pirmiausia atrasti knygas, kurios pakerėtų. Tada jau viskas klostosi paprasčiau. Palinkėčiau šiuolaikiniam žmogui neteršti gimtosios kalbos svetimybėmis, įveikti viešojo kalbėjimo barjerus, kuo daugiau kalbėsime viešai, tuo labiau vystysime gimtosios kalbos įgūdžius. Kai tik yra proga, siūlyčiau rašyti ne tik kompiuteriu, o ranka, skaityti ne tik „Facebook“, o rasti savo mėgstamiausius rašytojus, visada po ranka turėti knygą.
Visa tai, ką išvardijau, ugdo ne tik kalbos gebėjimus, bet ir formuoja kritinį mąstymą, aktyvina smegenų veiklą, skatina kūrybiškumą. Yra ir dar vienas aspektas – nepamirškime savųjų tarmių, kurios yra gimtosios kalbos grožio šaltinis, nesigėdykime jomis prabilti nepaisydami aplinkinių, bendraamžių kartais ir pašiepiančio požiūrio. Tai tik miesčioniškumo apraiška. Tarmės jau sėkmingai skinasi kelią į mūsų kasdienybę. Tarmiškai prabyla ir žinomi visuomenėje žmonės – tai tarsi paskata abejojantiesiems. Gerai mokėti gimtąją kalbą, savąją tarmę – tai jau yra asmenybės išskirtinumas.
Dar viena gera žinia: balandžio mėnesį įsikūrė Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos rajono Johano Ferdinando Kelkio skyrius. Jauni žmonės, moksleiviai su savo idėjomis, iniciatyvomis ten labai laukiami.
– Koks Jūsų žurnalistinėje praktikoje kalbintas asmuo įsimintiniausias?
– Daug puikių žmonių esu kalbinusi, tai yra pati įdomiausia mūsų profesijos dalis. Sunku ką nors išskirti, tačiau mane sužavėjo ir tebežavi Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus bendravimo kultūra, jo atsakingas požiūris į žodžio laisvę, nuomonių skirtybes. Man teko su juo trumpai pabendrauti ir neformalioje aplinkoje. Tai labai tolerantiškas, korektiškas, aukštos kultūros žmogus, gebantis įsiklausyti į kito nuomonę ir jos nenuvertinti. Sutikti tokį pašnekovą kaip Valdas Adamkus, kuris geba būdamas tokioje aukštoje visuomeninėje padėtyje į tave žiūrėti taip, tarytum tu esi tas pirmas žurnalistas, kuris jį kalbina, yra labai svarbu.
– Asmenybei įtaką daro daug veiksnių. Gal galėtumėte paminėti rašytoją ir kūrinį, kurie Jums padarė didžiausią įtaką?
– Man didžiausią įspūdį yra padaręs vienas iš jauniausių ir talentingiausių mūsų poetų Vytautas Mačernis, kuris žuvo būdamas 23-ejų metų, tačiau suspėjo sukurti tiek brandžios poezijos, kiek galbūt kitas per šimtmetį nebūtų sukūręs. Kai mes mokėmės, V. Mačernis nebuvo įtrauktas į jokias mokyklines programas, tik 1997 m. buvo išleista pirmoji jo poezijos knygelė, o neseniai buvo išleista A. Ruseckaitės biografinė knyga apie jį „Dūžtančios formos“. Manau, kad kiekvienam jaunam žmogui yra verta perskaityti V. Mačernio būties poeziją. Tai gali būti kaip kelrodis toms vertybėms, kurių galėtų siekti ir kurios įprasmintų jų gyvenimą. V. Mačernis, gyvenęs praėjusiame šimtmetyje, buvo toks pat modernus, šiuolaikiškas, kokie mes dabar jaučiamės esą.
– Ką reikėtų daryti jaunajai kartai norint išsaugoti savitą lietuvių kultūrą?
– Pradėti domėtis ja. Jeigu pats žmogus neturi smalsumo, poreikio, tai nepadės jokie projektai. Reikia pirmiausia nueiti ne tik į mokyklos renginį, reikia save už ausų ištempti ir į Kultūros centro ar vietos bendruomenės renginį. Garantuoju, bus atradimų nuostabių. Kai niekur nesi buvęs, susiformuoja išankstinės nuostatos: ai, neįdomu, ai, ten gi nuobodu… Reikia išeiti pirmiausia į gatvę ir joje apsižiūrėti: o gal čia gyveno koks nors garsus rašytojas? Įdomus faktas, kad žymaus kūrinio „Rugiuose prie bedugnės“ autoriaus prosenelis gyveno Sudargo kaime, Šakių rajone. Pasaulinio garso rašytojas, o jo šaknys yra Lietuvoje… Ar žinome? Ogi mes sumenkindami provinciją mėgstame sakyti, kad štai kažkur plačiajame pasaulyje tai jau yra kuo žavėtis: „Va, ten tai kultūros pasiekimai, modernu, neįprasta! Va, ten tai įdomūs ir talentingi žmonės. O čia, pas mus, nieko nėra…“ Pasaulinio lygio filosofo Imanuelio Kanto protėviai gyveno Kantvainų kaime, Klaipėdos rajone. Kai pagaliau suvoki, kad žavinčios žvaigždės yra danguje, bet ir čia, šalia, taip pat yra galimybė gėrėtis šviesa, augti toje šviesoje, tada ateina suvokimas, kad būtent toje vietoje, kur gyveni, vyksta tas tikrasis gyvenimas. Ir vietinėje aplinkoje gimsta idėjos, vystosi talentai. Ir žvaigždžių žėrėjimas gimtojoje padangėje nesiskiria nuo pasaulio.
– Naujosios technologijos veržiasi į kasdienį gyvenimą, taip pat keičiasi ir žiniasklaida. Kokią matote spaudos ateitį?
– Kažkada dėl naujų spaudos technologijų laikraštis tapo visuotinai prieinama ir viena iš populiariausių medijos formų, dabar su naujųjų technologijų įsigalėjimu neretai siejama ir laikraščių saulėlydžio era. Tačiau nuolat naujų temų ieškanti, kokybiška, patrauklaus turinio spauda išliks, kaip išliko ir popierinės knygos, nors joms buvo pranašauta liūdna ateitis atsiradus elektroninėms versijoms. Neįmanoma imituoti verčiamų knygų ar laikraščių puslapių šnarėjimo. Tai – savotiška magija. Žinoma, dirbtinis intelektas galbūt kada nors ir tai pakeis. Spauda per daugelį metų pelnė skaitytojų pasitikėjimą. Dar ir šiandien redakcijos neretai būna ta paskutinė instancija, į kurią kreipiasi pagalbos ieškantys, neteisybę patyrę žmonės. Manau, kad popierinės spaudos ateitis priklausys nuo dviejų dalykų: skaitytojų poreikio ir šios spaudos kūrėjų profesionalumo, kūrybiškumo, gebėjimo suprasti ir tenkinti skaitytojų lūkesčius.
Kalbėjosi Danielė DOMEIKYTĖ
Jaunųjų korespondentų klubo narė, Johano Ferdinando Kelkio premijos laureatė