Nerami širdis visą gyvenimą plaka muzikos ritmu

Gargždų kultūros centro choras „Atminties aidai“, kuriam 16 metų vadovavo R. Česnauskienė, sieja ne tik buvusius tremtinius ir politinius kalinius, bet ir jų šeimų narius. Choras dalyvauja įvairiose valstybės šventėse, minėjimuose, dainomis kurstydamas Tėvynės meilę. Nuo pat pirmų dienų choras dainuoja „Kiek dar gyvensi, tremtiny?“, „Leiskit į Tėvynę“ ir „Partizanų motinai“.

Buvusi muzikos mokytoja, įvairių ansamblių, chorų vadovė, dainininkė gargždiškė Regina Česnauskienė prieš savaitę 80 metų jubiliejų pasitiko ten, kur praleista daug jaudinančių akimirkų – scenoje. Tradiciniame kalėdiniame Gargždų kultūros centro kolektyvų koncerte dainavo ir buvusių tremtinių bei politinių kalinių choras „Atminties aidai“, kuriam jubiliatė vadovavo 16 metų. Visą gyvenimą muzikai paskyrusi moteris, pasirodo, turi tiek pomėgių, kad net pasitraukusi iš aktyvios veiklos laiko gali pritrūkti.

Muzikali giminė

R. Česnauskienės gimtieji namai Gargžduose, dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje, vaikystėje buvo kupini muzikos: skambėjo ne tik mamos dainos, bet ir gitaros melodijos. „Mamos broliai, mano dėdės, buvo savamoksliai muzikantai. Mano senelis susisodindavo ratu visus devynis savo vaikus ir liepdavo groti paties padarytais instrumentais. Vieni gaudavo ant lentelės ištemptas vieleles, kiti – barškaliuką“, – mamos pasakojimą prisiminė R. Česnauskienė. Dar vaikystėje Regina išmoko groti gitara, kartu su broliu dainuodavo mamos dainas. Nenuostabu, kad baigusi Gargžduose 8 klases ji norėjo stoti mokytis muzikos, tačiau muzikaliems dėdėms tai pasirodė nerimta ir jie užprotestavo – atseit mokytis muzikos reikia nuo mažens, Reginai esą jau per vėlu. Kad jie buvo neteisūs, aštuoniolikametė įrodė Gargžduose baigusi vidurinę mokyklą ir Klaipėdoje konservatorijoje (dabar S. Šimkaus konservatorija) pasirinkusi muzikos studijas.

Ir mokykloje, ir darželyje

Metai pagal paskyrimą Šilalėje, keleri Klaipėdoje, vėliau Gargžduose, Vėžaičiuose… „Visą gyvenimą dirbau darbą, susijusį su muzika. Kitaip neįsivaizdavau“, – švęsdama 80 metų jubiliejų šypsojosi R. Česnauskienė, Šiaulių pedagoginiame institute prieš kelis dešimtmečius įgijusi ir pedagoginį išsilavinimą. 36 metus energinga muzikos mokytoja lavino Vėžaičių mokyklos ugdytinius, tačiau pamokų nebuvo tiek daug, tad dirbo ir Vėžaičių, ir Gargždų vaikų darželiuose, net 10 metų – „Ąžuoliuke“. „Turėjau du chorus. Tuomet koncertuodavome tik mokykloje. Nepriklausomybės laikais dalyvavome ne vienoje respublikinėje moksleivių Dainų šventėje, o kartą su choru gavome savaitę atostogų Karklėje. Solistės ir duetas yra dalyvavę respublikiniame „Dainų dainelės“ konkurse“, – maloniais prisiminimais dalijosi pašnekovė, Vėžaičiuose vadovavusi ir vokaliniams, ir akordeonininkų ansambliams. Buvusi mokytoja džiaugiasi, kad net prieš pamokas keli berniukai ateidavo mokytis groti ir vienas kitas galbūt pamėgęs tą instrumentą.

Tačiau sūnus Artūras, kuris muzikos mokyklą lankė, kol mokėsi groti fortepijonu, kitu instrumentu nesusižavėjo. „Namuose, žinoma, fortepijono neturėjome, Artūras mokėsi groti mokykloje, kartais parepetuodavo kur nors kitur. Kūriniai buvo vis sudėtingesni, reikėjo ilgesnių repeticijų, neturint instrumento, tapo sunku“, – apie muzikalaus sūnaus gebėjimus pasakojo R. Česnauskienė. Tėvai pažadėjo sūnui nupirkti akordeoną, tačiau jis norėjo groti fortepijonu. Kas žino, gal dabar žinomas rajone ūkininkas būtų buvęs puikus muzikantas? Gyvendamas Priekulėje jis buvo suorganizavęs instrumentinį ansamblį, groja gitara, šventėse nepraleidžia progos padainuoti ir net pagroti, laisvalaikiu lankosi klasikinės muzikos koncertuose. Jo sesuo Giedrė, nors irgi mokėsi muzikos mokykloje, su muzika gyvenimo nesusiejo – ją patraukė tikslieji mokslai.

16 metų su „Atminties aidais“

R. Česnauskienė ne tik mokė dainuoti, groti, bet laisvalaikiu pati dainavo ilgamečio Muzikos mokyklos direktoriaus Vidučio Normanto vadovaujamame mišriame chore, vokalinėje Gargždų kultūros centro grupėje, kuri gavo „Minijos“ vardą, moterų chore „Elegija“.

25-erius metus R. Česnauskienė gieda Didžiajame sumos chore Gargždų bažnyčioje, tačiau dauguma gargždiškių ir rajono gyventojų ją pažįsta kaip buvusių tremtinių ir politinių kalinių choro „Atminties aidai“ vadovę. „Kai turėjo vykti respublikinė tremtinių chorų šventė, „Atminties aidų“ vadovė Jadvyga Belenavičienė paprašė pagalbos jai pasiruošti. Iš pradžių abejojau, ar pavyks, nes per trumpą laiką reikėjo daug padaryti, bet sutikau“, – sakė moteris, 16 metų su šio kolektyvo nariais repetavusi iki ašarų graudinančias partizanų ir tremtinių dainas. R. Česnauskienė prisiminė, kaip nuo kelių dainininkų choras išaugo į 20–30 žmonių būrį. „Iš pradžių repetavome tai pas vieną, tai pas kitą namuose, paskui tremtinių sąjungos būstinėje. Atsinešdavau akordeoną. Povilas Pareigis paskolino vargonėlius, tada nebereikėjo tampyti savo instrumentų. Po poros metų klebonas Jonas Paulauskas pakvietė į bažnyčios choro repeticijų salę, o dar po 4 metų „Atminties aidai“ tapo Gargždų kultūros centro kolektyvu ir gavo patalpas repeticijoms, o aš už vadovavimą – atlyginimą“, – apie sąlygas ruoštis pasirodymams scenoje pasakojo ilgametė choro vadovė.

Tremtinių dainų šventės vyko Kėdainiuose, Marijampolėje, Alytuje, Šilalėje, Tauragėje, Telšiuose, o „Atminties aidai“ važiavo visur, kur buvo kviečiami. „Po šventės Alytuje liko labai stiprus įspūdis. Norėjau, kad žmonės ir čia išgirstų tas dainas ir nusprendžiau organizuoti festivalį Gargžduose. Paskutinis 5-asis šiemet vyko kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo įkūrimo 30-mečiu“, – visą nueitą kelią apibendrino R. Česnauskienė.

Subūrė „Atmintį“

Kai turistai iš kruizinių laivų pradėjo lankytis Gargždų krašto muziejuje ir domėtis Lietuvos istorija, „Atminties aidai“ buvo pakviesti jiems padainuoti tremtinių dainų. Po kurio laiko R. Česnauskienė sukūrė ansamblį „Atmintis“, kuris jau kelias vasaras pasitinka turistus jautriomis dainomis ir pasakojimais. „Ansamblio atliekamų dainų žodžius gidas išverčia užsieniečiams. Amerikiečiai mažai žino apie tremtį, o kai išgirsta istorijas iš pačių tremtinių, labai jaudinasi. Būna, kad verkia ir jie, ir mes. Gaunam laiškų, padėkų, nuotraukų iš užsienio. Žinią apie tremtį jie perduoda draugams, giminėms“, – apie ypač jaut­rius susitikimus pasakojo R. Česnauskienė.

Nors artimieji nebuvo ištremti, bet Regina matė, kaip ištrėmė draugės šeimą. Atsimena, kaip mokykloje atėję vaikai šnabždėdavosi, kad tą ar aną išvežė. „Man tai įstrigo atminty. Tėvai nekalbėjo nei apie tremtį, nei apie partizanus, į kurių išniekintus kūnus mieste mes, vaikai, eidavome pasižiūrėti“, – tvardė ašaras moteris.

R. Česnauskienė įsitikinusi, kad istorinę atmintį galima išsaugoti įvairiais būdais – ir pasakojimais, ir dainomis, tad pakviesta buvusios tremtinės Emilijos Uktverienės lankėsi Šiūparių, Agluonėnų mokyklose ir bendravo su moksleiviais kartu su „Misija Sibiras“ dalyviu Aurimu Rapaliu, o ansamblis „Atmintis“ atliko tremtinių dainas.

Sportas, fotografija ir kelionės

Neramios širdies žmogumi save vadinanti R. Česnauskienė, prieš savaitę paskutinį kartą dirigavusi chorui „Atminties aidai“, paklausta, ar nenuobodžiaus užleidusi vietą jaunai vadovei, nusišypsojo: „Nežinau, kaip bus, kad tik visur suspėčiau. Nuo pat vaikystės vietoje nenustygau, buvau labai judri. Vaikai žaisdavome kvadratą, o žiemą rogutėmis nuo kalno iki sutemų leisdavomės. Slidinėjau, tik su pačiūžom neišmokau, nes jų neturėjau. Kroso varžybose dalyvaudavau ir sekėsi: 100 m bėgimo jaunių atskyrį iškovojau. Šaškėmis, šachmatais užsikrėčiau vaikystėje. Tėvai buvo siuvėjai, per pertraukėles, laukdami klientų, šaškėmis ar šachmatais partiją sužaisdavo. Stalo tenisą daug metų žaidžiau su buvusia teisėja Donata Leketiene.“ Pagal jėgas Regina juda ir dabar: mėgsta pasivaikščiojimus ir mankštą, triūsti sode.

Tačiau tai dar ne visi Reginos pomėgiai. Kita jos aistra buvo ir liko kelionės. Konservatorijoje su bendraamžiais lankė turistų būrelį. Pažintines keliones Šiaurės Lenkijoje, Ukrainoje, Užkarpatėje, Moldovoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Maskvoje, o Nepriklausomybės laikais – Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, piligrimines Italijoje ir Prancūzijoje, poilsinę Turkijoje – kaip ir kitas smagiausias gyvenimo akimirkas R. Česnauskienei primena nuotraukų albumai. Fotografija – dar vienas įvairiapusiškos moters saviraiškos būdas. „Mamos broliai buvo ne tik muzikalūs ir organizuodavo gegužines. Vienas iš jų buvo profesionalus fotografas. Kartu su juo darydavau nuotraukas. Fotografuodavau klasės drauges, o dabar labiausiai mėgstu gamtą“, – atskleidė Regina, surengusi savo fotografijų parodą V. Gaigalaičio globos namuose ir Gargždų kultūros centre.

Trečiojo amžiaus universitete užsiėmimus ir paskaitas lankanti R. Česnauskienė, atšventusi 80-ies metų jubiliejų, nebijo svajoti ir prisipažįsta: „Norėčiau pamatyti Egiptą, pailsėti Tenerifėje, Barselonoje…“

Laima ŠVEISTRYTĖ

Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.