Nuogirdos ir kita
Kražiai, kur augau, brendau, mokiausi, yra Žemaičių aukštumų senas miestelis, įsikūręs ne ant, o tarp kalvų kalvelių, lyg didokame ir giliame dubenyje. Visas Kelmės rajonas pasižymi įspūdingu reljefu, puikiais gamtovaizdžiais ir gražių sodybų likučiais (po priverstinės melioracijos sovietmečiu). Ten gausu kalvų, bet ir daubų, daubikių, aukštais krantais slėnių, gilių vingiuotų „vagų“, patogu žvėrims vaikus auginti, o anksti pavasarį, kai tomis „vagomis“ plūsta vandenys – būriams lydekų spraustis link Kražantės į neršto vietas. Daubų pakrantėse pilna gudobelių ir erškėtinių krūmų, per jų žydėjimą tam tikrą laiką nuostabiai kvepia visas oras. To niekur kitur neteko patirti.
Kražių apylinkėse yra nemažai nuleistų ežerų, jie buvo natūraliose gilumose, dar ne visai išdžiūvę, tai čia žilvičių krūmai klesti, vandens žolės, daug kas čia traukia gyvūnus (šernus, lapes, kiškius ir kt.). Yra gana erdvių, beveik tuščių plotų. Vienas tokių – Vėlatės žemė. Ta Vėliūtė su sūnum gyveno kuklioje medinėje sodybėlėje didelės daubos dugne. Aplink tik pievos, lazdynų krūmai, alksnių būriai, įvairūs krūmokšniai. Daug ievų. Daug tylos, ramybės, čia galima gyvulius ganyti – jiems yra ko ėsti.
Vieną vasaros dieną paauglė čia ganė tėvų „bandą“ (porą karvių, telyčią, gal avį su pora ėriukų). Netoli Vėlių trobelės buvo kupetaitė šieno, o ten žaidė keturi ar penki „šuniukai“. Jie vaikėsi, kabarojosi ant to kapčiuko, nuo jo čiuožė ant žemės, pavargę pagulėdavo. Gražūs rudi šuniukai. Gal prieiti ir susigavus pasidžiaugti jais? Laimei, pačiu laiku jos karvės subaubė ir pasinešė per kalną link namų kažko sunerimusios. Turbūt užuodė ar pastebėjo žolėse ar krūme glūdinčius „šuniukų“ tėvus ir saugančius savo vaikų linksmus žaidimus. Tada ir piemenė dingo iš tos daubos supratusi: tai netolimo didelio Raudgirio vilkai susiprotėję čia vaikus atsivesti ir auginti be pavojų iš medžiotojų pusės… Taigi pati gamta yra ne tik motina, maitintoja, bet ir gabi mokytoja bei ugdytoja, jei tik žmogus akylas ir ausylas.
Kitame Kelmės rajono kampe yra Liolių parapija. Ten gyveno teta Veronika, į Jonušių kaimą nutekėjusi iš Jauniškės, kuri arti Pakražančio. Kai jos vyrą karui baigiantis 1945 m. suėmė sovietai ir išvežė į Vorkutos lagerius, vieniša Veronika atsikėlė į Klevynės vienkiemį pas našlę ūkininkę, likusią su 4 kone pametinukais vaikeliais. Jos vyrą nušovė vokiečių kareivis, susekęs, kad ūkininkas apsimeta nebeturįs bekonų. Okupantas rado juos tolėliau nuo sodybos eglyne, nusivedė savininką, nušovė ir išsivežė grobį.
Veronika turėjo karvę, raištė ją dirvone arti sodybos. Nuėjusi karvės perkelti priėjo prie akmenų krūvos pasirinkti tinkamo kuolui įkalti. Pastebėjo: kažkas sublizgo krūvoje. Praskyrusi akmenis rado butelį, pilną auksinių pinigų. Veronika suprato: tai šio ūkio šeimininkų lobis ir atidavė jį „poniai Vladzei“. Paaiškėjo, kad karo pradžioje ūkininkas tuos auksinius paslėpė akmenų krūvoje ir nepasakė niekam, kur jų ieškoti laikui nurimus. „Ponia“ ne tik auksinuko radybų nedavė įnamei, bet ničniekuo neatsidėkojo. Našlę „ponią“ Veronika vėliau slaugė ir karšino, padėjo vaikus auginti, gyvulius prižiūrėjo ir t. t. Gerų būta žmonių, mokėjusių tik maldaknygę paskaityti ir pasirašyti kryželiu (+). Mokslas duoda žinių, bet ne išminties (proto ir gerumo).
Gyvendama miško sodyboje ir tarp miškų, Veronika pokaryje daug matė ir patyrė. Kartą susišaudė stribokai su partizanais, vieną pastarųjų sunkiai sužeidė – peršovė „išeinamąją“ žarną. Draugai miške rado didelę šakotą eglę, joje įtaisė sužeistajam ligos patalą. Žaizdas pertverti ateidavusi tokia Daukantienė bene nuo Kelmės. Kviečiamas su sakramentais Liolių klebonas Valavičius pasakęs: „Tegul meldžiasi, jam nuodėmės bus atleistos“, nesiryžęs eiti į mišką ir lipti į tą eglę. O storas Žalpių klebonas, atlikęs kunigo pareigą, parengęs sužeistąjį mirčiai. Buvo lageriuose, grįžęs į Lietuvą dar ilgai pagyvenęs. Jį esu mačiusi, atsimenu pavardę – Razmantas.
Į Klevynės vienkiemį man reikėjo eiti per eglyną gražiu miško keliuku. Kartą prisigretino (gal per 10 žingsnių) rudas šuo, lydėjo mane suviaukšnodamas. Tai buvo pirmas mano susitikimas su tikra lape. Gal ji mane „klaidino“, savo vaikus saugodama? Gal nebuvo pasiutusi: viaukšnojo, bet nepuolė į sodybą, nebelydėjo, atsiliko, nes lojo prie tvarto pririštas tikras šuo.
Vieną ankstų rytą Klevynėje Veronikos kambary stribokas darė kratą. Skrynioje ir mano švarke, kuriuo buvau apsivilkusi. Vidinėje kišenėje rado bloknotėlį su dainomis, tarp kurių buvo ir draudžiamų, bet „įkaltį“ atidavė, manęs, jau abiturientės, nesuėmė. Gal stribas skaityti nemokėjo? Tai buvo laiminga nelaimė, gal pirma, bet ne paskutinė.
Palaima ir nauda yra dirbti žemės darbus: kiek pastebi, kiek supranti sėdama, sodindama, ravėdama, augalus prižiūrėdama. Kiek sutinki gyvybių, stebi, jaukini, kalbini, neskriaudi. Kokia turtinga yra molynė, kiek ji visko gali parodyti, kiek pamoko, be žodžių pataria, stiprina, gydo ir t. t.
Kaip stipriai gyvūnai myli, saugo, sumaniai mankština, moko savo vaikus. Pavyzdingai elgiasi, matyk ir mokykis. Dauguma rūšių yra tikrai pavyzdingi tėvai. Stebėk, įsitikinsi.
Elena SKAUDVILAITĖ
Rašytoja poetė, meno kūrėja
