Pasivaikščiokim po nežinomą miestą
Kilo noras pasivaikščioti po nežinomą miestą ir į viską pažvelgti pirmą kartą. Žodžiu, netyčia atklydusio žmogaus akimis. Kviečiu pasivaikščioti kartu.
Einame niūriomis gatvėmis, išklypusiu šaligatviu. Visgi atidžiai stebėdami, norėdami atrasti kažką pozityvaus, kažką paguodžiančio ar džiuginančio… Bet gal ir gerai tos išsiraičiusios šaligatvio plytelės? Tada mažiau į šonus vypsosi, daugiau po kojomis žiūrėsi. Tik štai jaunos mamos gaila, kuri stumia vežimėlį stengdamasi išlaviruoti tarp kliūčių. Bet gal ir gerai, juk sūpuojamas vaikas greičiau užmiega! O kam tas gyvenimas buvo lygus ir tiesus? Anais laikais gi ne taip dar klampodavome.
Bet štai ir džiuginanti akimirka – skverelis prie knygyno. Paglosto širdį, gal čia nereikės žiūrėti po kojomis. Girdėjau, kad statybininkai dar dirbs ilgai ir už neblogus pinigus. Tai tikrai turėsime progą pakelti akis į dangų. Gal net ekskursijos iš užsienio atvažiuos pasižvalgyti. Tik pagaliau sutvarkytą skverelį reikės aptverti, kad koks turistas, gink Dieve, nesugalvotų nuklysti į šoną, juk mūsų turgus šalia. Jaudinuosi ne dėl to, kad viską išpirks, bet dėl to, kad infarkto negautų. Pamanys, kad atsidūrė Indijos lūšnynuose, o vizos į Indiją gi tas turistas neturės… Be to, girdėjau, kad gydymo įstaigas pas mus vėl ketina reformuoti. Na, čia tik šiaip sau mintis į galvą atėjo, jei tas turistas koją netyčia pasisuktų.
Einame toliau. Trumpai prisėdame ant suolelio centrinėje gatvėje. Ne dėl to, kad pavargome. Bet dėl to, kad žmonės iki šiol tebekalba, kad jie kainavo labai brangiai, litais bene 5 000. O kur daugiau, tu, žmogau, gali savo gerą vietą taip prabangiai padėti, nebent tik Kauno auksinėje tupykloje. Todėl naudojamės proga.
Ant to auksinio suolelio besiilsint akis užkliūva už pilko pastato. Per kūną net šiurpas nueina. Negi kalėjimas, nevalingai pagalvoju. Nevalingai ir visas nuodėmes prisiminiau. Nenorėčiau nuo auksinio suolelio ant gulto. Mano išgąstį išsklaidė šaligatvį ražine šluota brūžinanti moterėlė, kuri sakosi atidirbinėjanti už kažką. Tai ji ir paaiškina, kad tas pastatas tai yra miesto kultūros lopšys ir traukos centras, netgi kažkada pats Šiškauskas buvo atvažiavęs. O pastato viduje, pasak pašnekovės, netgi gintarinis nulis stovi, kurio kaina su keliais nuliais.
Nebekyla noras pamatyti tą neįkainojamą nulį, o ir tas suolelis nebe taip malonus. Sakau, varau į stotį, gal geriau į kokį kaimą ar Klaipėdą nupūsiu. Gal ten šviesesnės mintys aplankys.
Mano brangieji, visi aukščiausieji, esami ir buvę. Nesu baugus žmogus, bet jeigu stotyje reikėtų išlipti iš autobuso, tai pirmiausia sukalbėčiau ne vienerius poterius ir kiltų noras atsisveikinti su artimiausiais. Dabar aišku, kodėl čia tiek mažai keleivių ir tik vienas kitas autobusas, o kiti aplenkia tokią stotį.
Čia tik keletas vaizdų, nedarančių garbės mums, čia gyvenantiems, dirbantiems, vaikus auginantiems. Sakysite, nėra iš ko tvarkytis?! Netiesa! Ne taip seniai girdėjome, kad esame pasmerkti pinigams. Tikrai dėl pinigų nemelavo. Tik ar juos padėjo ten, kur labiausiai reikia – labai abejoju. Ar pasitarė, ar atsiklausė – turbūt ne? Turbūt vėl tuo pačiu principu. Tu – man, aš – tau paskirstė.
Prieš bėgant kur akys veda, visgi dar kartą bandykime pradėti visi kartu ir viską iš naujo. Pradėkime nuo savęs. Juk jeigu taip neūkiškai tvarkysimės toliau, tai vaikai ir anūkai mūsų tikrai nesupras.
Raimundas DAUBARIS
LVŽS Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkas
