Pašnibždom, pakuždom…

Ar pastebėjote, jog viena profesija, dar taip neseniai buvusi svarbi ir reikšminga, dingo beveik visiškai? Jeigu ir blyksteli kokia panašesnė mintis, tai ją lydinti tyla greit šią nustumia į užmarštį ir vėl ramiai tyvuliuoja žodinė pelkė. Daug besipiktinančių, širstančių, rėkiančių, bet profesionalumo čia nerastume. Ir ne tik meno pasaulyje, taip pat ir politikoje, sporte. Vis su nutylėjimais, užuominom, kažkokiom povandeninėm srovėm. Kalbu apie kritikus. Kur jie dingo? Pabūgo sakyti tiesą?

Statomi spektakliai, o kritika tyli. Lentynas nugula naujos knygos, o jie ir čia tyli, palikdami knygų pristatymus draugų ir bičiulių būreliui. Ten, žinoma, gražūs žodžiai, liaupsės, gėlės ir t. t. Juk susirinko artimi, kitaip tariant, palaikymo komanda. O juk kūrinys ne tik jiems, jeigu jau viešumon paleistas. Ką ras jame tie, kurie nepažįsta autoriaus, nesusaistyti jokiais gimininiais ar kitokiais ryšiais, tik paprasti knygų skaitytojai? Buvo metas, kai ne mažiau nei naujo kūrinio būdavo laukiama kritikų žodžio. Ir ne vieno, nes tik taip atsiranda susidomėjimas, gali susiformuoti savo požiūrį, išsiaiškinti kilusius klausimus. Vyresnės kartos aktorių prisiminimuose rastume ne vieną momentą, kaip jie jaudindavosi, matydami salėje sėdinčius teatro kritikus, kaip laukdavo jų vertinimo.

Deja, dabar pastebimas dar vienas keistas noras – viską perdėtai girti, žavėtis, įžvelgti tai, apie ką autorius nė menkiausio supratimo neturėjo. Savotiškai primena prieš gerą dešimtį metų mokykloms Švietimo ministerijos primestas interpretacijas (gal interpretacijos to nusiplepėjimo ir išmokė). Mokiniai, skaitydami literatūros kūrinį, turėjo žūtbūt įžvelgti įvairiausias potekstes, aiškintis prasmes ir nuotaikas. Tuose jauno proto išvargtuose rašinėliuose ko tik nebuvo: ir upės meldėsi, ir karvės dainavo. Gyvi esantys rašytojai patys ėmė bijoti tokio lietuvių literatūros egzamino ir tų beprasmių mokinių darbų, neretai negalėdami paaiškinti, ką čia iš tiesų norėjo pasakyti. Vienas bohemiškas Kauno poetas buvo atviras: „Eilėraštį parašiau bare, gerokai išgėręs, su draugais šventėm gimtadienį.“

Arba… anekdotiška istorija apie garsųjį Monos Lizos paveikslą. Plūsta žmonės į Paryžiaus Luvro muziejų, blaškosi po sales ieškodami nepaprastojo kūrinio ir randa nedidelį paveikslėlį, tirštai apgultą japonų turistų. O vaikas, kaip toje Anderseno pasakoje apie naujus karaliaus drabužius, mamos garsiai klausia, ar Mona Liza – tai ši žvaira teta be antakių. Motina tildo, nes juk tai šedevras, pasaulis juo žavisi, žmonės išgirdę pasibaisės. Panašiai kaip ir su daugeliu dabartinių autorių knygų. Prikimštos erotikos, gašlybių, šlykščios kalbos, keiksmų, bet kažkas pasakė, kad tai didis menas. Ir vargas tam, kas nepritars.

– Žinai, aš jau daug kur patyliu, – sako bičiulė. – Pabandžiau feisbuke išsakyti nuomonę apie Mažosios Lietuvos istorinę praeitį, dar apie Šventų Jonų bažnyčios atstatymą Klaipėdoje, kaip apie niekam nereikalingą, ir mane vadinamieji internautai tiesiog sutrypė. Geriau jau tik saviems arba pakuždom pašnibždom.

Žinoma, kam malonu, kai tave peikia. Nesmagu, gėda, neapgalvota kritika gali ir įžeisti. Apskritai su kritika juokai menki, nes kritikuoti reikia mokėti. Esminis konstruktyvios kritikos principas yra argumentavimas. Tada galima sutikti arba pateikti kontrargumentus. Be argumentacijos nėra ir dialogo, – teigia išmanantieji šiuos dalykus. Jeigu pažiūrėtume tiek Seimo, tiek mūsų Savivaldybės posėdžius (reikia pasakyti, jog panašių vyksta ir pedagogų bendruomenėse), tai jie turi vieną bendrą bruožą – begalinį norą sumenkinti kitamintį, būtinai priminti senas jo nuodėmes ir galiausiai trenkti stipriausiąjį kozirį – apkaltinti pastarąjį nekompetencija ar priešiškumu naujovėms. Kaip tokios puolamosios kritikos klasikinis pavyzdys gali būti Grūto parke esantys stendai su spaudos puslapių iškarpomis. Pasirodo, kai buvo sumanyta sovietinius pamink­lus ne griauti ar sprogdinti, o sukelti į vieną vietą ir palikti kaip buvusios epochos ženklą, pasipylė pikčiausi vertinimai, straipsniuose buvo išjuoktas ne tik šis sumanymas, bet sumenkinti ir jo autoriai, neišvengta net grasinimų. Tačiau laikas viską surikiavo savaip ir tas gyvenimo etapas jau tapo muziejiniu eksponatu, keliančiu susidomėjimą, siaubą ar nenorą patikėti, kad taip galėjo būti.

Taigi sakyti tiesą neužgaunant, neįžeidžiant yra nelengva ir mokytis tenka nuolat. Tik nelabai iš ko mokytis beturim, nebent iš vadovėlių, nes praktika rodo ką kita. Užtat ir kritikuojama pakuždom, pašnibždom arba emocijų pliūpsniais.