Pavasario belaukiant
Gamta žmones sugebėdavo įkvėpti ir džiuginti visais laikais: ir tada, kai prezidentams su neaiškiomis šypsenomis tekdavo rankas bučiuot, ir dabar, kai leidžiame sau rinktis, kam atiduoti savo bučinius ir nuolankumą.
Ne išimtis buvo ir gatvių prižiūrėtojas Algis, kuris žibintų apšviestas senamiesčio gatves puoselėdavo ir globodavo lyg motina vaikus: kiekviena rasta šiukšlė jam buvo it vaiko nuraktas šašas, o suniokotos gatvių plytelės prilygdavo skaudžioms atžalų mėlynėms. Algis žinojo, kad visos žaizdos ir mėlynės sugyja, bet taip pat suvokė, kad jos palieka ir skaudžius randus, kuriuos sunku paslėpti.
Vieną žaizdos tvarstymą Algis prisimins visą savo gyvenimą: jis iš vyro atėmė ne tik ašaras, nuostabą, bet suteikė ir tikėjimą, kad prie pasaulio pasikeitimo galime prisidėti visi. Senolis tai atmena lyg būtų įvykę vakar. Paskutinį žiemos mėnesio penktadienį, kai senamiesčio gatvės buvo pripildytos laisvės ir žmonių pasitikėjimo savimi, jam teko ginti merginą, kurią užpuolė du intelekto nesužaloti jaunuoliai, tikėdamiesi ją apiplėšti tiek finansiškai, tiek fiziškai. Algiui ir šiandien akyse stovi vaizdinys, kaip jis pribėga prie užpuolikų ir keliskart trenkia kastuvu taip stipriai, kad akimirką net suabejoja, ar tik neužmušė piktadarių? Ir dabar užsimerkęs mato, kaip pervertinęs savo jėgas gauna atgal. Ir dabar regi srūvantį kraują, girdi merginos klyksmus, rėkimą, kad senis per silpnas ir kad jis pats iš savęs atima tą trumpą likusį laiką žemėje. Kai jau Algis manė, kad ne tik nesugebėjo padėti merginai, bet pakenkė ir sau, išvydo vietinių mylimą sargą, driskių Gintį, kuris buvo vokiečių kilmės aviganis, sugebėjęs išgąsdinti ir nubaidyti bedūšius užpuolikus. Tik raudonos spalvos sniegas, ašaros ir išsigandę veidai jau bylojo apie pergalę.
Gatvių prižiūrėtojui Algiui Ginčio ištiesta letena visada primins pavasario dvelksmą: kaip dar tik ateinančio kovo vėjui šiurenant jis šlavė gatvę net neįtardamas, kad kitą akimirką puls į pagalbą bejėgei merginai ir nuo užpuolikų gaus atgal taip stipriai, kad gali tik pasvajoti apie vaikščiojimą. Praėjo jau treji metai, bet ir šiandien, riedėdamas neįgaliojo vežimėliu, vyras nė akimirkai nesudvejoja, ar vertėjo dėl to vakaro žygdarbio prisėsti visiems laikams.
Bundanti gamta Algiui kasmet pasakoja ne tik apie nelaimę, bet ir apie tai, kad pasaulio kūrėjai esame mes patys.
Moralas: niekada nesigailėsi padėjęs silpnesniam.
Sandra PAREIGYTĖ
Studentė
Justo KASPARAVIČIAUS asociatyvi nuotr.
