Petras Dirgėla mūsų atmintyje: asmenybė, kūrėjas, pilietis

Iš kairės – knygos „Apie karalystę“ redaktorė M. Lankutytė-Dautartienė, rašytojas D. Mušinskas, literatūros kritikė dr. J. Sprindytė ir D. Juodkaitė-Dirgėlienė prisiminimų vakaro apie P. Dirgėlą ir jo kūrybą dalyvius sudomino įdomiais pasakojimais.

Kaip buvo skelbta, Gargžduose paminėtos Nacionalinės premijos laureato, rašytojo Petro Dirgėlos (1947–2015) mirties metinės. Ta proga į biblioteką susirinko jo kūrybos gerbėjai, buvę mokytojai ir klasės draugai. Iš Vilniaus atvyko rašytojo našlė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė, literatūros kritikė dr. Jūratė Sprindytė, rašytojas Danielius Mušinskas, literatūros kritiko Jono Lankučio duktė, redaktorė Margarita Lankutytė-Dautartienė. Pristatyta Kembridžo universitete studijuojančio filosofo Viliaus Bartninko eseistinių pokalbių su Petru Dirgėla knyga „Apie Karalystę“.

Kiekvienam iš šio malonaus susitikimo dalyvių asmeninė pažintis su rašytoju ir bendravimas su juo yra palikę ypatingus įspūdžius. Petro Dirgėlos ryšys su tėviške ir jos žmonėmis labiausiai atsispindi 1988 metais išleistoje esė knygoje „Minijos žemė“. Įžangoje tada rašė: „Protėvių pajūtis uoliausiai kursto tą jausmą, kurį išreiški žodžiais – artimas žmogus, artimi žmonės…“ Tą knygą galėtume pavadinti ir pirmąja išleista istorine Klaipėdos rajono apybraiža.

Didžiuojamės, kad moksleiviški Petro rašiniai pirmąkart dienos šviesą išvydo mūsų laikraščio puslapiuose. Prisipažįstu – iš pradžių ir mane kiek nustebino sklandus ir nuoseklus jo minčių dėstymas, gyva, vaizdinga kalba, kas ir temos, ir pasakojimo atžvilgiu nebuvo būdinga to meto mokinių rašiniams. Bene jis bus pirmasis tada viešai mūsų spaudoje prabilęs apie Ablingos ir jo gimtųjų Žvaginių tragediją.

Donata Leketienė, į kurią konsultacijų rašytojas kreipėsi rašydamas „Minijos žemę“, į susitikimą atsinešė išsaugotus rašytojo laiškus, aktualias jo mintis ir dabarties žmogui. Vicemerė Rūta Cirtautaitė sakė iš tos knygelės plačiau sužinojusi apie jos artimų apylinkių žmones ir jų gyvenimus. Endriejavo seniūnė Laimutė Šunokienė prisiminė, kaip rašytojas ilgus metus slaugė miestelyje gyvenančią mamą, čia rašė, vasarojo. Bibliotekai yra padovanojęs daug knygų. Albinas Klizas akcentavo visada reikšmingus rašytojo ir visuomenės santykius.

Margaritai Lankutytei-Dautartienei Petro Dirgėlos dovanota kiek anksčiau išleista panaši jo esė knygelė „Vėtrungiškoji dalia“ apie literatūrą ir gyvenimą, sakė, nulėmusi jos pačios ateitį ir profesinį pasirinkimą: būti šalia sąmoningų stiprių rašytojų, suprantančių savąją misiją.

Rašytojas Danielius Mušinskas, kuriam teko ilgus metus kartu bendradarbiauti grožinės literatūros ir laikraščių leidyboje, prisiminė Petrą Dirgėlą kaip labai darbštų ir pareigingą kūrybos žmogų, globojusį ir skatinusį pradedantį rašyti jaunimą, ir priminė: „Pildosi tai, apie ką su juo esame kalbėję, jog literatūra, kuri dabar populiari, o knygos „rašomos ir leidžiamos į rinką“, po kurio laiko bus užmirštos. Išlieka tik amžinosios vertybės. O Petras Dirgėla prilygsta pasaulinio masto rašytojams, savo kūrybos apimtimi – tiesiog Balzakas.“ Beje, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas Petrą Dirgėlą vadina šių dienų Daukantu, valstybės vyru.

Rašytojo našlė Dalia po 47 santuokos metų sako, kad gyvenimas su meno žmogumi nėra lengvas, tačiau jai tas metas nebuvo nuobodus. Tai bendraklasių šeima, po studijų įsikūrusi Vilniuje, tačiau, pasak jos, išėjus į pensiją jo būta daugiau Endriejave negu Vilniuje. Su savo mama buvo ypatingas ryšys, ją labai mylėjo ir prižiūrėjo net ir pats netekęs sveikatos. Jis visada tėviškės krašte jautėsi laisvas ir kūrybingas: rašydavo rytais, paskui eidavo žvejoti su Kipru (sūnumi), vakarais vėl rašė. Gal ir galėtume sakyti, jog „Karalystė“ gimė šviečiant tėviškės saulei ir plaukiant rūstiems pajūrio vėjams. Kaip jo knygose.

Literatūrologė dr. Jūratė Sprindytė pirmiausia pasidžiaugė, kad atsiranda jo darbų tęsėjai. Jauno filosofo Viliaus Bartninko pokalbių knyga „Apie Karalystę“ – tarytum Petro Dirgėlos darbų tęsinys, lieptas ar kompasas patekti į rašytojo daugiatomę kūrybą, kad galėtum geriau suprasti sudėtingus ir esminius Lietuvos istorijos posūkius. Jos požiūriu, tai vienintelis aplenkęs laiką tokio masto istorinės prozos kūrėjas visoje rašytojų plejadoje. Jam svarbu buvo pasakyti dar sovietmečiu, kad Lietuvos valstybė niekada nebuvo prarasta. Epinės „Karalystės…“ knygos veda tolyn, gilyn į praeitį ir į ateitį, į atmintį… Skaitydami jas nesunkiai atpažįstame ir Lietuvos Atgimimo laikų prototipus. Taigi savotiškas metraštininkas, jo necenzūruotas mąstymas šalia istorijos. Viso Petro Dirgėlos kūrybinio palikimo pagrindinė tezė – būk sąmoningas žmogus.

Todėl taip svarbu, kad rašytojo kūrybinė dvasia, tas jo metodas („…jei norit, vadinkite tai dirgėlizmu“, kaip pats sakė) laiko tėkmėje nenutoltų nuo mūsų. Kaip pastebėjo apibendrindama šį malonų atvirų prisiminimų vakarą „Bangos“ redaktorė Vilija Butkuvienė, kaupiasi sumanymai, kad rašytojo kūrybinis palikimas ir jo puoselėtos valstybingumo idėjos ryškiai įsiamžintų mūsų rajono kultūrinės tikrovės sluoksniuose.

Rašytojo mintys iš knygos „Apie Karalystę“

• Tai, kas parašyta „Karalystėje“, yra bendrinis žemės keleivių epas. Bendrinis – vadinasi, visų: ir tikslas, ir praradimas, ir egzistencija, kitaip tariant, viskas. Karalystė pačiuose žmonėse… Karalystė yra žemiškojo gyvenimo dalis.
• Lietuva sukūrė vieną valstybę. Lietuvos pradinis statusas – karalystė, ir tas statusas yra jos pamatas, ant kurio buvo statomi kiti…
• Neapibrėšiu savo metodo, nes mano metodas – tai aš. Jei nori – dirgėlizmas. Jo esmė yra kaip gyvenimo. Ne aprašinėti, o išgyventi žmogaus gyvenimą…
• Mano kūryba susijusi su politika, pilietine visuomene. Neįsivaizduoju kūrybos be tokio turinio.
• Skiriamasis lietuvių bruožas yra „maža pamišusi civilizacija“. Kadangi maža, todėl ji pažeidžiamesnė ir turi būti darbštesnė. Jeigu esi mažas, trimis galvomis turi pranokti kitus… Ir tris kartus daugiau dirbti.
• Kiek žmogus geba pasidalyti su bendruomene, su kitais, su kaimynu, su miesteliu, kiek geba sulipti, įsipinti į tą gyvenimą, tiek geba ir į valstybės gyvenimą, kad ir mažyčiu masteliu.
• … Jei vaikai nesutaria su tėvais, tai normalu, suprantama. Bet jeigu nesutaria su seneliais – tuomet kažkas giliau yra pažeista. Senelis, kuris nei anūko baudė, nei jam įkyrėjo, buvo kažkokia mitinė būtybė. Jeigu vaikas jo nekenčia, tuomet jau yra pažeistas giluminis, tvirbutinis, tvirto buvimo ryšys… Kaip pažeidžiamas, pavadinkim, senelių ir anūkų ryšys, taip valstybės pažeidžia santykį su savo praeitimi, kuomet nebežino savo praeities.
• Mano istoriosofijos požiūriu, vieta, kurioje gimei, yra to paties poreikio šaka šalia tikėjimo, šeimos, valstybės. Tai poreikis neišprotėti, jaustis saugiam, ramiam, tvirtam ir žinoti, kad čia dar kažkokį pėdsaką paliksi…
• Reikia pripažinti, kad buvęs okupuotas žmogus jaučiasi gana gerai, kai, būdamas kaltas, bando kaltę paneigti… Esmė yra tokia: mes dar neturime valstybės istorijos, nesame parašę tos istorijos dalies… Mes priešinomės bet kam, kol galiausiai suvokėme, kad mūsų istorija yra parašyta tų, kuriems priešinomės.
• Visi reiškiniai turi veidus, žmones, kurie išreiškia reiškinius. Rašytojas turi būti atsakingas už vaizduojamus jausmus. Negalima vartoti jausmų iki tol, kol galiausiai skaitytojas apsiverks ir taps ilgam priklausomas nuo to, ką sukūrei.