Rašytoja Rebeka Una: vaikai laukia nepasaldintų istorijų

Prozininkė Rebeka Una (tikrasis vardas – Jurga Šalaševičiūtė) vaikams ir paaugliams skirtose knygose, kurios pelnė ne vieną reikšmingą premiją, atkreipia dėmesį į jaunajai kartai svarbias temas: socialinę atskirtį, tarpusavio bendravimą, kartų konfliktus ir savęs paieškas. Pasak autorės, vaikai labai laukia nesumeluotos, nenudailintos ir nepasaldintos istorijos. Artimiausiuose prozininkės planuose yra rašyti pjeses ir pasakas jaunimui ir net suaugusiesiems. Dabar rašytoja ypač laukia savo knygų pasirodymų kino ekranuose.

Pradžia – vaikiški nuotykiai
– Kaip prasidėjo kūrėjos kelias?
– Pradėjau rašyti būdama trečioje klasėje. Skaičiau daug knygų, ėmiau net papildyti skaitytas knygas. Rašiau apie naujus Mikės Pūkuotuko, Buratino nuotykius. Paskui labai greitai, kadangi gyvenau dideliame kieme, pilname draugų, ėmiau rašyti apie savo ir draugų nuotykius. Nuotykiai labai pasidarė rimti. Juose mes, vaikai, buvome indėnai ir robinhudai, kovėmės visame pasaulyje ir, žinoma, visada laimėdavome prieš suaugusiuosius. 11-kos metų jau turėjau pirmąjį eilėraščių rinkinį.
– Kas pastūmėjo pradėti rašyti knygas?
– Negaliu sakyti, jog viskas dėl to, kad daug skaičiau ar be paliovos žiūrėjau „Robiną Hudą“, „Fanfaną Tulpę“, „Vinetu“ ir kitus nuotykinius filmus. Juk daugelis vaikų ryte ryja knygas, bet nerašo.
Manau, kad savyje turėjau daug pasaulių ir skaitant tie pasauliai plėsdavosi. Juos regėdavau skaitydama, mačiau save ir draugus kitų rašytojų kūryboje, ir tuos naujus pasaulius (ypač vaikystėje) buvo labai lengva perkelti ant popieriaus.
– Kodėl pasirinkote rašyti knygas paaugliams ir vaikams?
– Manau, kad rašyti vaikams ir paaugliams yra įdomiausia. Būtent juos domina be galo daug temų (beje, jos tos pačios, kaip ir suaugusiųjų), o pateikimo formų – dar daugiau. Paaugliams rašau kažkiek kitaip, pateikiu daugiau herojų apmąstymų, bet visur vyrauja šviesa, kuri visada mumyse, tik mes dažnai nedrįstame ja pasinaudoti.
Mano rašymo žinia yra mano matymo laukas. Jeigu skaitytojas bent akies krašteliu pamato ar pajaučia tą pasaulį, kurį tuo metu rodau (liūdną, linksmą, viltingą, maištingą) – aš labai džiaugiuosi.

Augina per patirtis
– Koks yra paauglių pasaulis Jūsų akimis?
– Jis nesiskiria nuo vaikų ir suaugusiųjų. Visiems rūpi geresnė žemė, geresnis gyvenimas, meilė ir saugumas. Visiems rūpi nugalėti blogį (visų pirma savyje), pastebėti gėrį (irgi pradedant nuo savęs) ir negyventi gyvenimo nieko linksmo jame nenuveikiant. Vaikai ir paaugliai, ir suaugusieji kenčia, siekia, maištauja ir augina save per patirtis. Tai turi atsispindėti istorijose ir gera literatūra tą parodo.
– Kaip atkreipti šiuolaikinio paauglio dėmesį? Kas jį domina?
– Geriau užduoti klausimą, ar reikia tą dėmesį kreipti. Paauglys yra ir vaikas, ir suaugęs žmogus. Jis viskas viename, kaip ir suaugę yra vaikai ir paaugliai.
Paauglys intensyviai išgyvena save ir savo santykį su pasauliu, jam rūpi daug dalykų, jis nerimauja, tad daug ką slepia po abejingumo ar tingumo kauke. Mes, suaugusieji, patrauksime paauglius tik autentiškai gyvendami savo pačių gyvenimą. Neveiks netikra moralė ar nurodymai paaugliui „mokytis iš svetimų klaidų.“
Verti vaiką skaityti vietoj kompiuterio, nes taip reikia? Pats imk knygą į rankas ir skaityk šalia paauglio: tu savo knygą, jis – savo. Arba ir tu jam paskaityk. Kurkime ritualus su paaugliu. Bendraukime su paaugliais kaip su žmonėmis, nes jie ir yra tokie. Galime su jais dalintis savo patirtimis, bet turime žinoti, jog jie turi teisę nugyventi savo gyvenimą savaip ir iš naujo. Niekas paauglio neužburia, kaip suaugęs žmogus, kuris iš tiesų džiaugiasi gyvenimu, o ne skundžiasi sulinkęs po darbų našta.

Atvirai ir be moralų
– Galbūt pastebite vyraujančias tendencijas vaikų ir paauglių literatūroje? Kaip jos keičiasi?
– Manau, kad gera paauglių literatūra nesiskiria nuo suaugusiųjų, juk kai kurie paaugliai jau nuo 15 metų skaito Coelho, Irvingą, Bachą. Kasmet vis labiau laužomi tabu, knygose nebelikę tiesmuko gąsdinimo ir moralizavimo. Ir vaikams pasaulis rodomas tiesus bei atviras, o realiai toks, kaip jį suvokia kitas suaugęs rašytojas. Paauglys viską geria į save, tačiau susitapatindamas arba polemizuodamas su herojais (jei toks dalykas įvyksta) jis supras, kad šitaip jis skatinamas rinktis, daryti išvadas, susikurti savo moralę iš naujo ir gyventi taip, kad klestėtų, užuot naikinęs save, leistų skleistis sau ir kitiems.
– Esate pelniusi ne vieną apdovanojimą. Tai suteikia dar daugiau veržlumo kūrybiniam procesui?
– Žinoma, kad apdovanojimai paskatina rašytoją, bet rašytojas neturėtų rašyti vien dėl to. Labai greitai jis taptų kažkieno kito, kad ir apdovanojimų vergu.
Mano pirmoji knyga man pačiai netikėtai pelnė dvi premijas (tapo Geriausia knyga paaugliams, pelnė Mašioto premiją bei Metų knyga). Ją parašiau mažiau nei per tris savaites nežinodama, kad tokios premijos išvis egzistuoja (išskyrus Nobelio). Vieną dieną, žinoma, žinau, kad laimėsiu ir tokią (šypsosi).
„Atjunk“ taip pat yra išversta į anglų kalbą. Ji įtraukta į mokiniams rekomenduojamos literatūros sąrašus ir reikšmingiausių Lietuvoje išleistų knygų šimtuką. „Šeštadienį, aštuntą valandą“, romanas paaugliams, laimėjo „Alma Litteros“ organizuojamą paauglių literatūros konkursą. „Aš esu Tomas seklys“ – knyga vaikams, įtraukta į Metų knygos rinkimus vaikų kategorijoje. „Aš pakeisiu pasaulį“ – knyga vaikams laimėjo trečiąją vietą „Švieskime vaikus“ fondo organizuotame konkurse. Neretai pačiam rašytojui labiausiai patinka knygos, kurios nesulaukia taip vadinamo jokio apdovanojimo. Be „Atjunk“ ir „Šeštadienio“, pačios gražiausios man knygos yra „Pijus ir Nikolas“ ir „Šiukšlių Dievas.“
Berta BRĖDYKYTĖ