Gargždiškis aktorius Karolis Norvilas: „Treniruokime širdies raumenį“
Gargždiškis Karolis Norvilas – Klaipėdos rajono teatro gerbėjams puikiai žinomas jaunasis aktorius. Atradęs polėkį aktorystei jaunas vyras pirmuosius profesinius žingsnius žengė Gargždų jaunimo teatre, o dabar kraštietį galima pamatyti tiek didžiosiose teatro scenose, tiek televizijos projektuose. Pašnekovas mėgaujasi tuo, ką daro, ir džiaugiasi turėdamas galimybę nuolat mokytis naujų dalykų ir įgyti patirčių, kurios jį augina tiek kaip aktorių, tiek kaip asmenybę.
Kasdienybėje svarbu balansas
– Kuo gyveni šiandien? Kokia Tavo kasdienybė?
– Repetuoju premjerą Vilniaus mažajame teatre „Mano batai buvo du“ (rež. G. Latvėnaitė). Vaidinu teatre, dalyvauju filmavimų procese, klouno vaidmenyje lankausi ligoninėse, pasirodau uždaruose renginiuose kaip „auksinis žmogus“. Tiesa, šiuo metu stengiuosi gyventi ramiau nei įprastai. Neseniai išoperavo ranką (antrą kartą), tad tenka prilėtinti gyvenimo tempą.
– Aktoriaus keliu žengi jau ne pirmus metus, kokie atradimai šioje kelionėje?
– Manau, kad reikia svajoti ir kažkuo tikėti, nesvarbu, kuo, svarbu tikėti, ir tuo pačiu stengtis nieko per daug nesitikėti. Taip ir gyvenu.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ketverius metus nuo ryto iki 22 val. vakaro repetuodavome ir taip kiekvieną dieną. Kartais sekmadieniai būdavo laisvi, bet per juos irgi repetuodavome studijoms. Dauguma sako: „Kaip jūs ten patempiate?“ Sutinku, kad skamba nenormaliai, bet kai pradedi gyventi aktoryste, prie jos diktuojamo ritmo ir krūvio pripranti. Svarbu, kad būtų vidinis noras ir balanso ieškojimas tarp asmeninio gyvenimo ir aktorystės.
Kai tik baigiau akademiją, atėjo jausmas: „Na ką, baigėsi studijų etapas, o dabar jau bandyk išgyventi“ (juokiasi). Ir tai tiesa. Po studijų didelio tempo viskas kardinaliai pasikeitė. Nebėra to užimtumo tiek daug, tad iš karto kūnui ir protui šokas. Bandai „parduoti“ save, eini į atrankas, siūlaisi į teatrus ir ieškai to balanso. Džiaugiuosi, kad bent kol kas viskas sekasi gerai.
Su kurso vadovu, o dabar jau ir mano režisieriumi Oskaru Koršunovu, vienu iš garsiausių Europos režisierių, paruošėme spektaklį „Otelas“. Nuostabu, kad su spektakliais galime aplankyti garsius Europos festivalius, teatrus. Vien pernai buvome Lenkijoje, Rumunijoje, Katalonijoje, Žironoje.
Darbas su vaikais – malonumas
– Esi puikiai pažįstamas mažiesiems žiūrovams. Kaip pavyksta atrasti dialogą su vaikais?
– Buvo linksmas nutikimas, kai vaidinau vaikiškame spektaklyje „Meškis ir žąsis“ (rež. Žilvinas Beniušis) Meškino vaidmenį. Tik įėjau į sceną, ir vaikai sušuko „oooo Baubūnas!“ (Baubūnas – mano vardas vaikiškame TV seriale „Minčiukų palėpė“). Žinoma, stengiausi nereaguoti ir vaidinti toliau. Tačiau išties smagu, kad mažieji žiūrovai pradeda atpažinti ir ypač po televizijos laidelės „Minčiukų palėpė“. Tai pirmas didesnis projektas televizijoje ir, manau, „blynas neprisvilęs“.
Su vaikais dirbti teatre nėra lengva, tai reikalauja jėgų ypač su 2–4 metų amžiaus vaikais, kurie dar sunkiai išlaiko dėmesį. Tada daugiau dėmesio skiriu pauzėms, ekspresyvesnei vaidybai, atlieku mažiau nereikalingų judesių. Tačiau dirbti su vaikais man – didelis malonumas.
– Kas artimiau širdžiai: vaidyba vaikams ar suaugusiesiems?
– Tikrai neišskirčiau. Kuo aktorius turi skirtingesnių vaidmenų – tuo geriau. Kaip sakė mano dėstytojas Darius Meškauskas, „treniruokite širdies raumenį“. Lygiai kaip sporto salėje mes treniruojame kūną, taip pat ir teatre bei asmeniniame gyvenime labai pravartu treniruoti širdies raumenį.
Ryte teatre vaidini vaikiškame spektaklyje Meškio rolę, o vakare eini į dramos teatrą vaidinti tragedijos apie meilę suaugusiesiems.
Pajuokavimai – sveikumo termometras
– Esi „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ komandos narys. Kas tau yra klounada?
– Klaunadą, kaip dar vieną vaidybinę techniką, mums pradėjo dėstyti dėstytojas Žilvinas Beniušis. Turiu du klounados spektaklius ir tuo pačiu dirbu klounu gydytoju ligoninėse. Šiuo metu esu vienas iš 25 klounų Lietuvoje.
Klasikinėje klounadoje dažniausiai juokinama personažu (ryškus grimas, didelis perukas, raudonos nosys), o šiuolaikinėje – aktorius juokina savimi. Būtent klounadoje pagrindinis dalykas, ko ieškome, – džiaugsmas. Žinoma, būna, kad ateini į sceną ir to džiaugsmo ar įkvėpimo visiškai nėra ir tai priimi. O tada, kai priimi savo būseną, to neslepi ir pasidaliji – tampa juokinga. Mes juokiamės iš tiesų. To mes ir mokomės ligi šiol. Gebėjimas neapsimesti, būti tikru dabar, priėmimas savo pažeidžiamumo ir ribotumo suteikia žmonėms laisvę, pasitikėjimą savimi ir tiesiog džiaugsmą būti, išmokti pasijuokti. Pacituosiu Ž. Beniušio žodžius: „Pajuokavimai visada yra sveikumo termometras. Jeigu žmogus sugeba pajuokauti – nesvarbu, ar plačiai auditorijai, ar savo artimiesiems – tai yra jo sveikumo rodiklis.“
– Kaip sekasi humoru ir meno priemonėmis teikti emocinę ir psichosocialinę pagalbą labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms?
– Vaikystėje klounai tikrai nebuvo mano mėgstami personažai. Bijodavau tų, kurie lenda į akis gąsdindami arba priverstinai bando sukurti juoką, kur jo visiškai nėra. Paradoksalu, nes dabar klounas esu pats. Jaunas klounas. Kiekvienas ėjimas į ligoninę vis atneša įvairių jausmų ir išgyvenimų – vieni pirmu refleksu išsigąsta kaip ir aš vaikystėje, kiti nekantriai pro durų tarpą viena akim žiūri, ar pas juos ateis.
Štai vienas berniukas negalėjo nustoti juoktis, nes įėję į palatą apsimetėme esą nematomi. Bandėme visus jo daiktus paversti nematomus. O gal ir gerai išlikti nematomiems. Tegu juokas gydo.
Dirbdamas „Raudonose nosyse“ dalyvauju daugybėje mokymų Lietuvoje ir Austrijoje.
Pirmieji spektakliai – Gargžduose
– Prisiminkime pirmuosius Tavo, kaip aktoriaus, žingsnius Klaipėdos rajone. Kokia ši patirtis Tavo prisiminimuose?
– Paauglystėje mėgau išbandyti vis kažką nauja. Taip ir sumąsčiau ateiti į Gargždų jaunimo teatrą. Tuomet tikrai negalvojau, kad su aktoryste siesiu gyvenimą (juokiasi).
Pamenu pirmąjį spektaklį – Dominyko Ivanausko „Ponas, aš teisus“ Gargždų kultūros centre. Ir datą pamenu – 2014 metų gruodžio 17 d. Tąkart užbūrė visas komandos darbas, atmosfera, spektaklis, žiūrovų energija. Tada sekė mokyklos teatras pas mokytoją Rasą Rusteikienę, vėliau pas mokytoją Laimoną Dirškų. Eidavome po pamokų repetuoti, kurti, 7–8-eri metai prabėgo vaidinant.
Esu labai dėkingas gargždiškiams, kurie ateidavo žiūrėti spektaklių ir palaikydavo. Mums, jauniems kūrėjams, tai tiek daug reiškė.
Pernai apsilankiau Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centro jaunimo teatro studijoje „SMart“, kurio vadovas L. Dirškus. Stebėdamas jaunuolių spektaklį, pajutau malonų liūdesį už čia paties įgytą patirtį ir džiaugsmą, kad auga nereali ir drąsi nauja karta.
Berta BRĖDIKYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
