Giedriaus Savicko posūkis – nuo balerūno iki vieno iš geidžiamiausių aktorių

„Esu klaipėdietis, bet Gargždai man visada buvo mielas miestas. Manau, kad Klaipėdos rajonas yra prestižinis. Anąkart su draugais važiuodami šnekėjome, kad nėra daugiau Lietuvoje tokio rajono miesto, kuris būtų taip žinomas kaip Gargždai“, – samprotavo daugybę apdovanojimų pelnęs, garsiausiose pasaulio scenose vaidinęs improvizacijos guru Giedrius SAVICKAS. Gargžduose jis lankėsi neatsitiktinai – neatlygintinai susitiko su Gargždų „Minijos“ progimnazijos dviem aštuntomis klasėmis ir skatino jaunuolius siekti svajonių, kad ir kokios jos neįgyvendinamos atrodytų.

Ragina mokytis dėl savęs

– Giedriau, kokiu tikslu lankote mokinius? Skaičiuojama, kad aplankėte jau daugiau nei 100 miestų, miestelių, susitikote su 20 tūkst. vaikų. Juk galėtumėte per tą laiką tiesiog komfortabiliai pailsėti tarp įtempto spektaklių grafiko, kino juostų filmavimų.

– Man svarbūs yra jauni žmonės. Dabartinis Lietuvos jaunimas yra pats geriausias, koks tik galėjo būti. Geresnio net neįsivaizduoju. Aš suinteresuotas jaunimo gera ateitimi, nes kai aš būsiu pensininkas, jie dirbs ir man mokės pensiją, todėl noriu, kad jie būtų darbingi, daug pasiekę. Be to, man įdomu bendrauti su jaunais žmonėmis. Pats sau klausimų neužduodu, o jie paklausia labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, ar aš norėčiau būti moteris. Ne, nenorėčiau: matau, kaip mano žmona vargsta (šypsosi – aut. past.). Juk paprastai apie tai niekada nesusimąstyčiau. Svarbiausia, kad jauni žmonės suprastų, jog reikia mokytis ne dėl tėvų, ne dėl mokytojų, o dėl savęs, nes privalome gyventi savo gyvenimą. Jei nežinote, kur studijuoti, tai baigę mokyklą duokite sau laiko, nebūtina priimti sprendimą iškart, galima per metus daug ką išbandyti, tada apsispręsti.

Aš pats iki devintos klasės norėjau būti jūreivis, juk visi prisimena, kad jie parveždavo gumos ir džinsų. O kai įstojau į aktorinį, mano mama apsiverkė, nerimavo dėl ateities.

– Papasakokite apie savo, kaip aktoriaus, karjeros kelią.

– Aktoriumi save pavadinau visiškai neseniai, prieš dvejus metus, kai filmavome filmą „Paradas“. Kiti pasifilmuoja vieną kartą seriale ir save vadina aktoriais, tačiau čia tas pats, kad žmogus nusiperka fotoaparatą ir sako: „Aš jau esu fotografas.“ Jei nusipirksi smuiką, turbūt nereiškia, kad tu jau smuikininkas – taip ir su aktoryste. Reikia labai daug dirbti.

Pirmieji kartai – „Žilvityje“

– Tiesa, kad iš pradžių Jūs mokėtės baleto, o ne aktorystės?

– Taip. Prisimenu, nuvažiavau į Vilnių stoti į aktorinį, žiūriu – renka šokėjus. Galvoju – gerai, nors niekada nebuvau lankęs jokio šokių būrelio. Kad tave priimtų studijuoti, reikėjo pereiti kelis atrankos etapus. Pirmiausia reikėjo šokti baletą, daugelis prieš tai buvo lankę atitinkamas konsultacijas, žinojo baleto terminus, o aš – nieko. Tačiau šokau kaip išėjo, man pasisekė, kad gerai šokau į aukštį. Tad perėjau į kitą etapą, kuriame – šiuolaikinis šokis. Atėjo dėstytoja ir pasakė: „Šoksime transformaciją bėgime į beemocinį kūną.“ Nieko nesupratau: atsiguliau ant žemės ir pradėjau vartytis. Sako: „Labai gerai.“ Trečiasis etapas – vaidybos, ten mane labai ilgai išlaikė. Reikėjo deklamuoti eilėraštį. Tai aš pasirinkau apie lietų, kurio pagrindiniai žodžiai buvo du: „Tišku, tešku“. Po to padainavau dar dainą apie Silvestrą Stalonę. Komisija mane atrinko, argumentavo tuo, kad aš buvau savimi, grynas ir nemeluojantis. Juk galėjau išmokti Dostojevskį, Donelaitį šiai atrankai, tačiau tuo metu tai nebūčiau buvęs aš. Todėl ir gyvenime niekada nereikia būti kažkuo kitu, kuo tu nesi. Įdomu tai, jog studijuodamas baletą susilaužiau koją, tuomet ir pradėjau intensyviau vaidinti.

Būti savimi – tai nereiškia būti niekuo, svarbu savęs ieškoti, išbandyti įvairias veiklas. O klysti yra gerai, klaidos skatina progresą, juk visi Nobelio premijos laureatai prieš tai padarė tūkstančius klaidų, kol sukūrė kažką apčiuopiamo. Visi atradimai atsiranda tik po virtinės klaidų.

Beje, pirmasis mano vaidmuo buvo Klaipėdos rajone, Karklėje, moksleivių poilsiavietėje „Žilvitis“. Ten dirbo mano tėvai, tad ten, galima sakyti, užaugau. Būdamas trejų metų vaidinau gegutę. „Žilvityje“ įvyko daug gražių dalykų: pirmasis bučinys, pirmasis šokis…

Svarbiausia – žmonės

– Apvažiavote 100 pačių garsiausių pasaulio festivalių, gyvenote geriausiuose pasaulio viešbučiuose, skridote lėktuvu daugiau nei 1 000 kartų su teatru, į Jus žiūrėjo geriausi Holivudo aktoriai, geriausi režisieriai – buvote didžiausiose pasaulio scenose nuo Niujorko iki Australijos. Ar vis dar jaučiate stresą prieš spektaklius?

– Važinėjant po pasaulį svarbiausias dalykas yra žmonės: ir teatre, ir kine, ir televizijoje. Jei yra gera kompanija, galima padaryti stebuklus. Žmonės, su kuriais bendrauji, yra vienas iš didžiausių turtų, kokį turime. Aš ir mamai skambinu kiekvieną dieną.

Tačiau taip, iki šiol prieš pasirodymus jaučiu jaudulį. Kuo toliau, tuo labiau. Ypač jei tai yra mono spektaklis. Kuo tu žinomesnis, kuo daugiau lūkesčių turi žiūrovai, tuo daugiau atsakomybės jauti. Pasitaiko, kai prieš spektaklį ir nevalgau, ir net vemiu. Sausio mėnesį savaitę gulėjau ligoninėje, nes perdegiau, smegenys „neatlaikė“, turėjau 50 spektaklių. Dabar sumažinau savo darbus 50 proc., nors galėčiau vaidinti kiekvieną dieną. Tačiau suprantu, jog dabar man reikia laiko ir sau pačiam, žmonai, kuri iš spektaklio parneštų gėlių nepriima, nes sako, kad jos mano. Tai aš gerbėjų prašau, kai man įteikia gėles, sakyti, jog jas perduočiau žmonai (šypsosi – aut. past.). Dabar daugiau laiko skiriu savo pomėgiams, žaidžiu golfą, buriuoju.

– Esate pačioje karjeros viršūnėje. Ar buvo sunku į ją įkopti?

– Mokiniams sakau, kad negalvokite, jog visą laiką lėksite autostrada 130 km/h greičiu. Bus ir žvyrkelių, ir duobių, bus remonto darbų, kai turėsite sulėtinti greitį. Kartais teks važiuoti dviem ratais, sustoti, palaukti, kol užsidegs žalia šviesa. Tačiau svarbiausia – nesustoti. Gyvenimas nėra lengvas: bus ir daug skausmo, ir skyrybų, ir meilės, ir bloga linkinčių žmonių, ypač kai pamatys, kad Jums pradėjo labai sektis.

Kai aš studijavau, mama augino mus su broliu viena, neturėdavo pinigų, kartais savaitei ir vieno pakelio žuvų pirštelių turėjo užtekti. Akademijoje dirbdavome nuo 8 val. iki 22–24 val. ir šeštadieniais. Jau po dviejų mėnesių studijų Vilniuje aš verkiau, jog noriu namo. Vilniuje gyvenome 6 kv. m butelyje dviese, šalia buvo ir dujinė, ir tualetas. Tačiau gyvenimas tuo ir žavus. Juk būtų labai neįdomu žaisti krepšinį, jei kaskart mesdami pataikytume į krepšį. Ir su žmona pasipykstame, ne viskas tobula, bet čia ir žavesys, kad stengiamės.

Agnė ADOMAITĖ