Jaunajai tapytojai kūryba – būdas kalbėti
Tapytoja, menotyrininkė Agota Bričkutė kūrėjos kelią pradėjo netikėtai. Domėdamasi menu, ji suprato, kad tapyba atveria kelią išreikšti emocijas ir komunikuoti su išoriniu pasauliu. Personalizuotose savo darbų parodose menininkė kviečia žmones atsigręžti į svajones ir savo vidinį pasaulį.
Autorės kūryboje vyrauja portreto ir peizažo žanrai, dominuoja siurrealizmo ir simbolizmo estetika. Kurdama gamtovaizdžius dailininkė neretai remiasi realybėje egzistuojančiais vaizdais, tačiau juos stilizuoja, perteikdama žmogaus gyvenimo ir gamtos paraleles.
Tai lėmė tapybinio stiliaus pokyčius – padaugėjo literatūros siužetų, simbolistinių detalių, siurrealizmo. Portretų žanras prasiplėtė iki peizažų, o pastarieji transformavosi į sapnovaizdžius.
Tebeieškanti pilnatvės pojūčio
– Kaip pristatytumėte savo veiklą?
– Esu žmogus, dar neatradęs pilnatvės jausmo. Pastaruoju metu išgyvenu daug prieštaringų jausmų, apie kuriuos, manau, yra svarbu kalbėti. Taip susiklostė, jog darbas atima labai daug laiko iš kūrybos. Tad tapytoja šiuo metu savęs nedrįsčiau pristatyti. Tačiau, tikiuosi, ateityje kursiu daugiau. Visokių etapų būna, kūrėjo gyvenime taip pat.
– Kuo sužavėjo būtent tapyba? Ką tai reiškia Jūsų gyvenime?
– Tapyba labiausiai žavi savo tiesioginiu poveikiu psichikai, emocijoms. Žiūrėdama į kitų tapytojų kūrybą pirmiausia pastebiu koloritą. Man imponuoja ryškesnės, sodresnės spalvos. Manau, tai tiesiogiai susiję su vaiko psichologija. Kaip žinia, vaikus labiau traukia ryškios, kontrastingos spalvos. Ko gero, manyje yra dar daug infantilumo. Jeigu kalbant apibendrintai, tapyba mano gyvenime yra būdas kalbėti, rasti ryšį su išoriniu pasauliu. Mes labai daug ko neišsakome žodžiais, daug kas lieka nutylėta, neišreikšta, todėl ir nesuprasta. Tapyba pasitarnauja kaip komunikacijos priemonė.
– Jau esate surengusi ir savo kūrybos parodų?
– Naujausia mano kūrybos paroda vyko Klaipėdos kultūrinėje erdvėje „Hofas“. Ši populiari vieta neseniai atidarė konteinerį, skirtą įvairioms kūrybinėms iniciatyvoms. Labai džiaugiuosi ir dėkoju „Hofo“ įkūrėjams, kad pakvietė čia eksponuoti savo darbus. Ši mano tapybos ekspozicija, drąsiai teigiu, buvo mėgstamiausias mano projektas. Tai labai neformali, jaunatviška erdvė, čia jaučiausi savimi, tokia, kokia esu. Be to, buvo galimybė šalia savo tapybos integruoti elektroninę muziką, kurią sukūriau prieš keletą metų gyvendama Kaune. Visumoje gavosi labai organiška tapybos ir muzikos sintezė, atspindinti mane ir mano kūrybą.
– Kokia parodos esmė?
– Parodos prasmę nusako jos pavadinimas – „Fulfilling fantasies“, kitaip tariant – „įgyvendinti svajones“. Iš esmės kūryba ir yra mūsų slapčiausių norų realizavimas. Seniai svajojau surengti tapybos parodą, kuriai akompanuotų elektroninė muzika. Ir ši svajonė išsipildė. Tiesa, jog tai įvyktų, turėjo atsitikti visa virtinė gražių atsitiktinumų.
Idėjos – iš patirčių
– Galbūt Klaipėdos regione yra net ir jaunųjų tapytojų bendruomenė?
– Nežinau, gal ir yra. Aš esu vienišė menininkė, man patinka toks būvis. Vienumoje atrandu daug prasmingų dalykų. Būdama bendruomenėje per daug išdalinu savęs ir pradedu nebegirdėti savo vidaus.
– Kokie tolimesni kūrybos planai?
– Kol kas ruošiuosi savo tapybos parodas pristatyti „Galerijoje 101“ Kaune bei Klaipėdos dramos teatre. Visos mintys šiuo metu yra sutelktos ties šiais projektais. Kas laukia ateityje, nežinau. Kūryba yra nenuspėjama, tuo ir žavi.
– Iš kur semiatės idėjų?
– Iš gyvenimo. Iš kasdienių patirčių. Kartais iš sapnų. Labai norėčiau daugiau medituoti ar užsiimti kokia kita dvasine praktika. Pastebėjau, jog tai atveria mūsų pasąmonę. Joje glūdi neįtikėtini kūrybiškumo klodai.
– Kas Jums pačiai tapyboje yra įkvėpimas?
– Įkvėpimas ateina po iškvėpimo. Stiprūs darbai ateina po nelabai pasisekusių projektų. Noriu leisti sau labiau klysti. Įkvėpimas dažnai aplanko tada, kai leidžiame sau žaisti, mėgautis procesu, būti šiek tiek neatsakingiems ir vėjavaikiškiems. Labai noriu leisti sau daryti daugiau klaidų. Kaip ir gyvenime – bandyti, klysti, patirti ir tokiu būdu atrasti.
Elzė BRIDIKYTĖ
