A. Repečka: „Kultūrai reikia nedaug – tik žmogaus“

Darbas ligoninėje, teatro repeticijos, kūrybiniai ieškojimai ir džiugūs atradimai – Andriaus Repečkos kasdienybė. Charizmatiškas, aplinkinius puikiu humoro jausmu žavintis ir klaipėdietiškame uoste šeimos laivą prišvartavęs medikas įsitikinęs, kad tiek medicina, tiek teatras yra menas. Savo kūrybiškumą jis pasitelkia tiek dirbdamas su pacientais, tiek vaidindamas scenoje.
– Pagal profesiją esate gydytojas onkologas radioterapeutas. Kaip pavyksta suderinti šias dvi skirtingas sritis? Jos net viena kitą papildo?
– Manau, kad šios abi sritys – medicina ir teatras – menas.
Gydymo menas gan griežtokas. Jame vadovaujiesi gairėmis, rekomendacijomis, taisyklėmis. Teatre į situaciją gali bandyti pažvelgti įvairiais, kartais net sau nežinomais kampais. Ir viena, ir kita mano gyvenimą praturtina savo patyrimu.
– Galbūt pasitelkiate kūrybinius gebėjimus ir mediko darbe su pacientais?
– O taip. Mano darbas tiesiogiai su pacientais. Kiekviena konsultacija lyg maža mizanscena – su savo skausmu, nerimu, liūdesiu, baime. Kaip ir teatre, čia turi dirbti komandiškai. Jausti, su kuo atėjo šis žmogus, kokį jausmą atsinešė ir kaip gali į tai atliepti. Lyg visur vyktų – gyvenimo repeticija.
– Kaip prasidėjo Jūsų, kaip aktoriaus, kelias? Kuo sužavėjo ir įtraukė aktorystė?
– Mane visada žavėjo neišbandyti ir nepatirti dalykai, ypač žmogaus galimybių ribos.Teatre gali būti viskuo. Struktūra – tik tavo ribos.
Visą laiką mėgau teatrą. Socialiniuose tinkluose net turėjau grupę ir burdavau draugus, šeimą, su kuriais lankydavome teatrą. Supratau, kad šiam gyvenime noriu patirti, o kas gi ten vyksta kulisuose? Susikaupė nemažas drąsos pliūpsnis ir pradėjau ieškoti kažkokios formos: kursai, pamokos, suaugusiųjų teatro būrelis.
Pats pirmas laiptelis buvo improvizacijos kursai, kurių metu sužinojau, kad Klaipėdoje vyksta teatriniai mokymai 4K. Juos rekomenduoju visiems išbandyti. Kita pakopa buvo režisierės Martos Vendland pakvietimas į teatro ARTYN trupę.

– Kodėl pasirinkote būtent ARTYN teatrą?
– ARTYN teatrą pasirinkau ir jo trupėje likau dėl to, kad režisierė Marta Vendland sugebėjo iš mūsų visų, tokių, kurie susirenka vakare po darbų, sukurti stebuklą. Stebuklą, kuriame mes dalyvaujame ir kuriame scenos magiją. Ačiū už profesionalumą ir tikėjimą žmogumi. Juk ir medicinoje svarbiausia TIKĖTI.
– Gal net išskirtumėte mėgstamiausią spektaklį? Kokie vaidmenys ir kodėl Jus patį žavi labiausiai?
– Mano mėgstamiausias spektaklis – režisieriaus Rimo Tumino „Paskutiniai mėnesiai“. Jis atmintyje visam laikui įstrigo dėl labai sveiko požiūrio į amžėjimą ir mirtį. Aš savo kasdieniniame darbe sutinku antrą po gimimo egzistencinį faktą – mirtį. Man šis spektaklis ir jo pagrindinis aktorius a. a. Regimantas Adomaitis nušvietė, kad mirties nereikia nuneigti, o priimti kaip gyvenimo faktą.
– Galbūt atskleisite ir tolimesnius kūrybinius planus?
– Kūrybiniai planai maloniai kuklūs, vaidinu dviejuose vaidinimuose – Dalios Urnevičiūtės „Tėvuko žaislai“ ir Matei Visniec „Mūsų per daug šitam sušiktam laive“. Rudenį laukia pasirodymai, ten dalinsime begalinę savo energiją – būtinai ateikite, Klaipėdos kultūrai reikia nedaug – tik žmogaus.
– Gyvenate Klaipėdoje. Kodėl pasirinkote šeimos laivą švartuoti būtent pajūryje?
– Mes su žmona Aušra, pabaigę rezidentūras Kauno klinikose, nusprendėme nesimėtyti. Iš anksto susiplanavome, kur toliau kursime savo gyvenimą. Vieni pliusai sukrito Klaipėdoje. Dėl gyvenimo – čia, dėl karjeros – čia ir netgi pomėgių – čia. Tad nė minutei nesigailime savo šeimos laivą prišvartavę Klaipėdos mieste.

Kalbėjosi Elzė BRIDIKYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.